Įprasta, kad dauguma žmonių į redakciją kreipiasi norėdami pasiskųsti, prašydami padėti išspręsti vieną ar kitą problemą. Ir tik retais atvejais sulaukiame skambučių ar laiškų, kuriuose kuo nors džiaugiamasi. Toks laiškas prieš kelias dienas pasiekė „Plungę“. „Koks stebuklas įvyko, kad buvusių Vaikų globos namų teritorija pašviesėjo, pagražėjo. Dabar einant pro šalį akys džiaugiasi, kad vietoj šiukšlynų ir krūmynų veriasi gražesnis vaizdas“, – rašė mums skaitytojas. Tad atskleisti to stebuklo paslapčių nuskubėjome į Plungės socialinių paslaugų centrą.
Stebuklas – naujas darbuotojas
„Stebuklas labai paprastas – praėjusių metų vasarą įdarbinome Arūną Bielskį“, – sužinojusi, kokiu klausimu užsukome, teigė Socialinių paslaugų centro direktorė Odeta Misiūnienė.
Pasak vadovės, naujas darbuotojas į aplinkos tvarkymą žiūri strategiškai, turi minčių, kaip pagerinti vaizdą. „Pasitarėme su Arūnu, kad reikia pagražinti paradinę pusę, nes pastatas senas, teritorija sena, ten niekas netvarkyta. Sutarėme po gabaliuką tvarkyti“, – kalbėjo O. Misiūnienė.
Visų pirma buvo pakeista teritoriją juosianti tvora, dešinėje įvažiavimo į teritoriją pusėje pašalintos ten augusios tujos, krūmai, šabakštynai. „Viskas buvo iškirsta. Pasėjome veją, – pasakojo direktorė. – Arūnas sakė, kad šiemet jau turėsime gražią veją.“
Kartu naują įvaizdį įgaunančią teritoriją aprodžiusi Socialinių paslaugų centro Ūkio ir aptarnavimo padalinio vedėja Vida Švažienė ir A. Bielskis džiaugėsi, jog tvarkant šį lopinėlį jiems labai padėjo iš Probacijos tarnybos visuomenės labui atidirbti atsiųstas vyrukas. „Labai šaunus vaikiukas buvo“, – gyrė Arūnas.
Be dėmesio neliko ir kairioji teritorijos dalis. Buvo nupjauti beržai. Beje, O. Misiūnienės žodžiais tariant, jie buvo pašalinti ne dėl to, kad buvo negražūs, o dėl techninių priežasčių, t. y. medžių šaknys ardė po žeme esančius vamzdžius. Buvo rekonstruota pavėsinė.
„Nors aplinka ir anksčiau buvo tvarkoma, tačiau to pažiūrėjimo iš estetinės pusės šiek tiek trūko. O Arūnas eina, mato… Kartais gal ir per daug, mes jį net stabdome, kad nedarytų. Jau nežinau, ką jis su mumis derina, ko nederina. Bet kadangi matome, kad gražu, ar galime skųstis? Ir tikrai fasadinė pusė gražėja. Skaitytojas yra teisus“, – pusiau juokais, pusiau rimtai dėstė įstaigos direktorė.
Beje, pristabdyti uolų darbininką esama priežasčių. Anot O. Misiūnienės, pradėjus pjauti ir genėti medžius buvo sulaukta piktų pastabų, jog per daug „įsilingavo“. Tačiau, kaip pastebėjo V. Švažienė, visi darbai buvo atliekami tinkamu laiku ir gavus reikalingus leidimus. „Kažkam pasirodė per daug. Bet mes manome, kad kol medis yra gyvas, jis auga, jį reikia genėti“, – svarstė O. Misiūnienė, o A. Bielskis jai antrino: „Nenormalu, kad medžių šakos už teritorijos ribų išlindusios ir praeinantiems žmonėms į galvą kliūva.“
Laukia nemažai darbų
Kaip sakė įstaigos vadovė, rimti darbai tik pradėti ir ateityje jų bus daugiau. Artimiausiuose planuose – išrauti kelmus, perkelti rožyną, panaikinti nuo vaikų žaidimų aikštelių likusius pamatus ir sulyginus teritoriją užsėti gražią veją. O Arūnas neslėpė, jog turi planų išrauti ir gyvatvorę, kuri, jo manymu, užgožia dalį fasadinės pusės.
Pasiteiravome, gal Arūnas yra baigęs kokius apželdintojo ar kraštovaizdžio dizainerio mokslus. „Gyvenimo mokslai. Gyvenimas viską sulygiuoja ir visko išmoko“, – trumpai ir kukliai atsakė vyras.
Žvelgiant į didžiulę teritoriją aišku, jog viską sutvarkius darbo čia ir toliau netrūks. „Kai viską sutvarkysime, beliks tik priežiūra. O jei visą laiką prižiūrėsi, darbas savaime eis greičiau“, – optimistiškai buvo nusiteikęs Arūnas.
„Jie slėpėsi, mes atsiveriame“
Viešnagei baigiantis pajuokavome, jog turint tokį uolų, strategiškai mąstantį ir estetinį vaizdą kuriantį darbuotoją nereikia ir kraštovaizdžio dizainerio samdyti. „Mes trys ir esame geriausi dizaineriai“, – juokavo O. Misiūnienė. O A. Bielskis šmaikštavo, jog sunku būna iš trijų nuomonių išrinkti tinkamiausią. „Aišku, paskutinis žodis – direktorės, bet aš pasislėpęs ką nors ir nuo savęs pridedu“, – šypsojosi vyras.
V. Švažienė atkreipė dėmesį, jog tuo metu, kai veikė Vaikų globos namai, teritorijoje buvo prisodinta nemažai nereikalingų augalų. Moteris svarstė, jog tai, ko gero, daryta norint pasislėpti nuo pašalinių akių.
„Jie slėpėsi, mes atsiveriame. Arūno dėka. Aišku, tiek, kiek jis nori, mes nepajėgūs padaryti“, – atsisveikindama tarė O. Misiūnienė.
Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Nuvažiavome, įsitikinome: jau dabar buvusi niūri aplinka maloni akiai, o kai sužaliuos medžiai, pražys gėlės, vaizdas bus dar malonesnis.