Skelbiama, kad, Rusijai pradėjus karinius veiksmus prieš Ukrainą, per pastarąsias septynias dienas į kaimynines šalis išvyko apie 1 mln. ukrainiečių. Prieglobsčio daugiausia prašosi moterys, vaikai, senoliai. Pagalbos ranką karo pabėgėliams ištiesia ir lietuviai. Ne išimtis – plungiškiai. Trečiadienio popietę į Plungę atvyko 22 ukrainiečiai. Redakcijos žiniomis, naktį iš antradienio į trečiadienį mūsų rajoną pasiekė šeši nuo karo baisumų bėgantys Ukrainos gyventojai. Jie prisiglaudė pas giminaičius.
5 moterys, 17 vaikų
Praėjusiame laikraščio numeryje rašėme, kad į Plungę atvažiuoja vieni pirmųjų pabėgėlių – nuo karo baisumų Ukrainoje bėgančios penkios moterys ir 17 vaikų.
Pirmadienį kalbintas Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis teigė, kad Savivaldybė vietos surastų maždaug 200 žmonių. Ukrainiečius būtų galima apgyvendinti aštuoniuose naujuose butuose Varkaliuose, keletas laisvų yra Narvaišiuose, vietos atsirastų Kulių gimnazijos, Plungės verslo ir technologijų mokyklos bendrabučiuose. Meras neatmetė galimybės tartis ir su privačiu sektoriumi – žmones būtų galima apgyvendinti poilsio namuose Plateliuose, buvusioje Žlibinų mokykloje ir kitur.
Surasti galimybę padėti penkioms šeimoms iš Ukrainos sekmadienį į rajono vadovą kreipėsi plungiškis Vaidas, kurio žmona – ukrainietė.
Kaip ir minėta, didžiausią į Plungę atvykusių ukrainiečių grupę sudaro penkios moterys ir 17 vaikų nuo 1 iki 15 metų. Kaip sakė jų atvykimu į mūsų rajoną pasirūpinęs Vaidas, kelionė užtruko 4 paras.
Automobilius į Lietuvą atvairavo pačios moterys. Vienos jų vyras, dirbęs Ispanijoje, išgirdęs apie įvykius Ukrainoje, leidosi į tėvynę, sutiko pasienyje artimuosius, padėjo jiems pasiekti Plungę ir… grįš į Ukrainą.
Pirmieji sprogimai paskatino bėgti
Apie patirtus išgyvenimus, ateities planus su „Plunge“ sutiko pasikalbėti Jekaterina, Lilija, Ksenija. Ukrainoje liko ir prieš šešerius metus Plungėje apsigyvenusios Vaido sutuoktinės Liudmilos artimųjų. Kaip sakė plungiškė, visi atvykusieji – jos giminaičiai. Tarp vaikų – 9 metų mergaitė, kurios mama ir tėtis liko ginti tėvynės, močiutė bėgti iš savo krašto nepanoro, tad mergaitė į Lietuvą atvažiavo su giminaičiais.
Visos moterys iš Volynės apskrities – prie Lenkijos ir Baltarusijos sienos – Kovelio, Lucko miestų. Kaip teigė Liudmila, iš tos dalies, į kurią traukiasi žmonės, sprunkantys nuo karo. Anot moterų, jų gyvenamosiose vietose vyksta pasiruošimo gynybai darbai, nes pastebimas aktyvesnis karinis judėjimas ir Baltarusijos pusėje. Moteris pasiekė žinia, kad visai neseniai priešininkų pusė buvo užminavusi stotį.
„Daug pažymėtų namų, ir žymimi tie, kur žmonės evakuojasi. Kaimuose, kurie yra arčiau Baltarusijos, kur netoli karinis miestelis, pradėta visa evakuacija. Pasakė, kad jau nebereikia slėptis rūsiuose, o tiesiog bėgti iš miesto“, – pasakojo Ksenija.
Moterys tvirtino, jog net vaikai yra išmokyti kur bėgti, kaip teisingai užsidengti ausis įvykus sprogimui, miega apsirengę, pasiruošę būtiniausius daiktus, jei reiks slėptis. Prasidėjus okupantų invazijai trečią karo dieną jos nusprendė bėgti. O skubėta ne šiaip sau, norėjosi pasiekti sieną, kol dar yra keliai. „Yra giminaičių, kurie jau nebegali pasitraukti“, – apgailestavo Plungėje prieglobstį radusios moterys.
Nori grįžti namo
Pasidomėjus, kokie ateities planai, ukrainietės ilgai negalvojusios atsakė: „Laukiame, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų ir galėtume grįžti namo. Nebaugina, kad bus sugriauti namai, kritusi ekonomika. Kelsime, atstatinėsime. Nebaisu, kai galima kažką pastatyti, pasodinti. Svarbiausia grįžti namo. Žinoma, galima ieškoti, kur bus patogiau, bet taip neteisinga. Juk ten liko mūsų tėvai. Reikia grįžti namo, į savo žemę. Juk pavasaris, reikės sodinti bulves…“
„Labai dėkoju Lietuvos Vyriausybei, žmonėms, kurie padeda. Pamačius, kaip stengiamasi, apima nerealus jausmas. Esame labai dėkingi ir Plungės žmonėms, merui, kaimynams, kurie atsiliepė, padeda. Esame viskuo aprūpinti“, – už pagalbą dėkojo Liudmila.
Ir tikrai, vos tik trečiadienį Plungės rajono savivaldybės administracija paskelbė informaciją, jog reikalinga pagalba įvairiais daiktais, plungiškiai per kelias valandas reikalingą pagalbą suorganizavo.
Lieka tik pasidžiaugti, jog ukrainiečiams pas mus gera, ir dar kartą įsitikinti, jog, kai reikia, galime suremti pečius dėl vieno tikslo – padėti.
