Buvusi plungiškė, dabar jau daugiau kaip dešimt metų Kaune gyvenanti Rasa Kalvaitytė Liaudanskienė nuo vaikystės bendrauja su medžiotojais. Dešimties metukų mergaitė buvo pati tikriausia varovė.
Ji su tada buvusiu „Stanelių“ būrelio vadovu, o dabar Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku Zenonu Vaištaru išvaikščiojo daugybę miškų. Anot Rasos, tai – gamtos apdovanotas žmogus, mokantis ją jausti, medžiotojas iš pašaukimo. Tokių medžiotojų kaip Zenonas daugiau nebuvo sutikusi… Surikiavęs vyrus medžioklei, jis stodavo varovų pusėje ir su savo lietuvių veislės skaliku Piratu daugybę šernų medžiotojams išvarydavo. Kartu visada būdavo ir mažoji Rasa. Ne kartą ją, šernų pėdomis nuklydusią gilyn į girią, Zenonas vos prisišaukdavo. Ne kartą mergaitę per upelius išnešdavo, užklimpusią snieguose ištraukdavo.
Dabar apie Rasą Zenonas sako: „Tai be galo drąsi moteris. Keliolikos metų buvo, kai su manim eidavo medžioti. Ne sykį mangutą, kai šuo neįstengdavo, iš urvo yra už kojų ištraukusi. Aš su ja niekada nesielgiau kaip su vaiku. Kiek mudu šernų ir kitokių žvėrių esame išvarę medžiotojams…“
Neilgai trukus, trejų su puse metukų Rasos sūnelis Justas turėtų mamos pomėgiu susidomėti. Mat vyresni Justo draugai jau klausosi, kaip jis su mama ir bočiumi tikroje medžioklėje paguldė šerną ir lapę, kaip bokštelyje kartu tykojo… Žino, kad, į bokštelį įlipus, negalima kalbėtis – atėjęs žvėris gali pajusti.
Rasos tėtis medžiotojas Romualdas Kalvaitis vaikui jau net kieme yra sukalęs žvėrių tykojimo bokštelį. Rasa stengiasi sūnui įskiepyti meilę gamtai ir žvėriui.
Pirmasis Rasos trofėjus buvo fazanas. Draugai lenkai pakvietė į šių paukščių medžioklę. „Iš vyrų reakcijos supratau, kad moterys pas juos medžioklėje nėra dažnas svečias, todėl privalėjau įrodyti, kad ne vien vyrai turi taiklią akį… Net ir per egzaminą medžiotojo bilietui gauti mačiau kreivus vyrų žvilgsnius, jutau pašaipas, girdėjau komentarus. Tik po dviejų taiklių šūvių į patį taikinio centrą visa tai dingo… vyrai nuščiuvo. Jie suprato, ką gali moteris…“ – pasakoja Rasa.
„Nenoriu būti ponia, įsodinta į bokštelį, prie kurio garantuotai ateis prijaukinti žvėrys, kad po to galėčiau girtis sumedžiotų žvėrių skaičiumi. Man medžioti – daug svarbiau nei sumedžioti. Ir parako kvapas tikrai ne pirmojoje vietoje. Kai medžioklėse su varovais matau, jog į liniją atbėga stirnos, imu judėti – tegu pamato ir bėga pro kitą medžiotoją. Aš negaliu į stirną šauti. Medžioklė – tai darbas, žvėries pergudravimas, o kartu ir poilsis, atitrūkimas nuo kasdienybės, ramybės ieškojimas. Ko gero, į mišką traukia ir nuo vaikystės juntamas jo kvapas. Tai puikus hobis ir moteriai.
Kai sulauksiu senatvės, nenoriu sėdėti prie židinio. O jeigu ir teks, tai bent anūkams turėsiu ką papasakoti…“ – dėsto R. Liaudanskienė.
Be medžioklės, ji dar domisi žirgų sportu, kalnų slidinėjimu, mėgsta fotografuoti. Vairuoja motociklą, o apie mašiną jau nėra ko nė kalbėti. Tikrai ta moteris senatvėje turės ką papasakoti savo anūkams. Bet dar įdomiau, kaip ji svajoja, su jais kada nors patraukti į medžioklę. Jos svajonių trofėjus – leopardas.
„Tikiu kad man pavyks jį sumedžioti – tam dar turiu daug laiko…“ – sako Rasa.
