Zorūbėliai – kaimas miško apsuptyje, kur kažkada glaudėsi 14 sodybų. Dabar šio pavadinimo, galbūt, jau ir nežinotume, jeigu ne įrašai apie Zorūbelių kvapus, spalvas ir skonius, kuriais socialiniuose tinkluose kartas nuo karto pasidalija šiame kaime gyvenantis Albinas Maslauskas. Tuose įrašuose tiek meilės, o nuotraukose – grožio, kad nejučia patiki, jog čia – stebuklingas ramybės kampelis, kurio vartai atverti visiems.
Nežinoti, kur Zorūbėliai, – „sarmata“
„Jē kartās kelielis Jumis atvestom i Zorūbelius, turietumiet pruoga pamatītė, kōn veik bitelis avilie, gal bikon apei anū gīvenėma sužėnuotė. Če veik i napakartuojama biteliu moderniuoji mena paruoda…“ – perskaičiusi šį feisbuke paviešintą įrašą, nusprendžiau būtinai nuvažiuoti į Zorūbėlius ir atskleisti jų žavesio paslaptį savo skaitytojams.
Pasiprašiusi į svečius ir paklaususi, kur tas kaimas, sulaukiau atsako, kad „sarmata“ nežinoti, kur yra Zorūbėliai. Vietoj kvietimo – nuoroda: „Važiouji nu Tveru unt Žarienu, i kap kairie kelė pusie pamatā kiluometrini žėnkla su skaičium… priš anōn suki i kairė.“
Dariau, kaip ir nurodyta: į kairę vedantis keliukas bėgo pakalnėn, vis gilyn miškan, kol atvedė tiesiai į vienkiemį, vienintelį likusį nykstančiame kaime. Pirmasis žvilgsnis užmato: erdvioje miško laukymėje vietos užtenka ir statiniams, ir tvenkiniams, ir daržui, ir sodui, ir bitynui. Į akis krenta tai, kad ant gyvenamojo namo sienų iškabintos nuotraukos. Suprantu, kad tai ir yra dalis „moderniosios meno parodos“.
Bitininku būti neplanavo
Pažintis su Albino ir Kristinos Maslauskų sodyba prasidėjo nuo edukacinio avilio, kuriame gyvenančią šeimyną galima stebėti pro stiklą. Į klausimą, ar čia vyksta edukaciniai užsiėmimai, šeimininkas atsako linksmai: „Edukuojame visus, kas tik užsuka į sodybą.“
Vienkiemį Zorūbėliuose Maslauskai nusipirko 2006 metais. Kai Albino mama pasiūlė sūnui pasiimti iš jos keletą bičių avilių, sūnus kategoriškai pareiškė: „Ko jau ko, bet bičių šioje sodyboje nebus.“ Bet, matyt, ne tik mama įžvelgė sūnų turint bitininko savybių. „Pažįstamas vatušiškis bitininkas dabar jau amžinatilsį Jurgis Jazdauskas vis siūlė ir siūlė pasiimti iš jo kelis avilius, kol kartą ėmė ir atvežė. Kažkaip man su tomis bitėmis… Vienas žmogus tuščius avilius atidavė. Aš jam sakau: „Parduok juos, pinigų gausi.“ O jis: „Ne, noriu, kad jie pas tave būtų“, – apie savo draugystės su medaus nešėjomis pradžią pasakojo dabar jau pagal Nacionalinę maisto kokybės sistemą sertifikuoto bityno „gaspadorius“, Plungės ir Rietavo bitininkų draugijos „Spiečius“ narys A. Maslauskas. Beje, pagal Nacionalinę maisto kokybės sistemą Rietavo savivaldybėje yra sertifikuotas tik vienas – A. Maslausko – bitynas.
Darbščiosios medunešės mėgsta Zorūbėlius – į vienkiemį jau ne kartą užklydo bičių spiečiai. Naujos buveinės ieškančioms bitelėms ąžuole, augančiame sodybos pakrašty, įkelti specialūs laikini avilėliai.
Šiuo metu Zorūbelių bitininkas rūpinasi penkiasdešimčia bičių šeimų. Medaus kiekis, išimtas šią vasarą iš avilių, rodo, kad metai joms nėra labai palankūs. Kad darbštuolėms būtų lengviau, sodyboje pasėta nektaringų bitinių facelijų, paprastųjų ežeinių, auginami apskritagalviai bandreniai, mėlynuoja agurklės. Raudonėliai, čiobreliai, pelynai, šalavijai, anyžinis lofantas, šantra, mėtos, melisos, kadagiai, saulėje uogas nokinančios vyšnios, šeivamedžiai, lazdynai, net du šiltnamiai – 8 ha plote vietos užtenka viskam. Lopinėlis žemės skirtas ir arbūzams. Šeimininkė pasakoja, kad didžiausias jų darže užaugęs arbūzas svėrė… net 12 kilogramų!
A. Maslauskas neslepia, kad jis prižiūri bites, pjauna žolę, o daržas – Kristinos rūpestis.
Be leidimo puola tik „kuisiai“, muselės ir bimbalai
Normalu, kad sodyboje, įsikūrusioje miško glėbyje, gamtos ir žmogaus ryšys glaudesnis. Maslauskams smagu stebėti į jų valdas užsukančius miško gyvūnus, o ir miško gyventojams smalsu, ką veikia žmonės. „Esame matę, kaip zuikis, pristriksėjęs prie namo, atsistoja ant dviejų kojų tarsi bandytų pažvelgti pro langą. Stirnos vos ne kasdien iš miško ateina, o paukščiai gyvena savo gyvenimą iš viso dėmesio į mus nekreipdami“, – pasakojo sutuoktiniai.
Draugiški kaimynai visada pasirūpina vieni kitais – medžiuose, prie pastatų ir net tvenkinyje įrengti inkilai. Vieni antims, kiti smulkesniems paukščiams, treti…. šikšnosparniams. Tik kartais viskas vyksta ne pagal planą – štai antims perėti skirtuose inkiluose vaikus peri pelėdos. Gamtą fotografuoti mėgstantis Albinas įamžino drąsiai pozavusius mažuosius pelėdžiukus. Ši nuotrauka kartu su kitomis, kuriose taip pat užfiksuoti mažieji Zorūbėlių gyventojai, puošia išorines sodybos namo sienas.
Su gamta tenka dalytis ir gėrybėmis – zuikiai mėgsta apgraužti vaismedžius, paukščiai nulesti uogas. „Prisijaukinau erelį, kad vyšnių uogų ir mums patiems liktų“, – juokauja Albinas, rodydamas prie vaismedžio pririštą ir vėjyje besiblaškantį erelio formos aitvarą.
Vienkiemyje tvyranti ramybė taip užliūliuoja, kad laikas tarsi išnyksta. Į realybę grąžina į veidą atsitrenkęs skraiduolis. Išsigąstu, kad tai bitė, bet Albinas iš karto nuramina: „Pas mus be leidimo puola tik „kuisiai“, muselės ir bimbalai.“
Zorūbėliai – tik poilsio rezidencija
Lauko namelis, ant medžių šakų pririštos sūpynės – ženklas, kad šioje ramybės oazėje gera ne tik patiems sutuoktiniams, bet ir jaunajai kartai. Tris vaikus užauginę Albinas ir Kristina jau seneliai. Turi šešis anūkus, iš kurių tik viena mergaitė.
A. Maslauskas kilęs iš Lopaičių, tad meilę Žemaitijai greičiausiai paveldėjo per šaknis, stipriai pririšusias jį prie gimtojo krašto. Savo indėlį į jo gerovę vyras įneša būdamas Rietavo savivaldybės tarybos nariu, į ją jis išrenkamas nuo pat Savivaldybės įsikūrimo, 2000-ųjų metų. Albinas taip pat – Rietavo ir Zarbeko bendruomenių partnerystės draugijos „Kelias“ tarybos pirmininkas.
Kartu su žmona Kristina, kuri dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lauryno Ivinskio gimnazijoje, yra folkloro puoselėtojai – dalyvauja Rietavo kultūros centro folkloro ansamblio „Kadaginis“ veikloje.
Už indėlį skatinant tarptautinį bendradarbiavimą ir etnokultūros tradicijų puoselėjimą praėjusių metų pabaigoje Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis Albiną apdovanojo simboliniu angelu.
A. Maslauskas – į užtarnautą poilsį išėjęs buvęs ilgametis UAB „Plungės lagūna“ darbuotojas. Atsiradusį laisvą laiką skiria sodybai, buvimui su gamtai ir naujajam savo pomėgiui – bitininkystei.
Smagu bendrauti su energingais, savus pomėgius, vertybes turinčiais žmonėmis. Malonu matyti, kaip iš Dusetų kilusi K. Maslauskienė, tarsi tikra Žemaitijos krašto dukra, su meile kalba apie Zorūbėlius, šeimos įkurtą ramybės oazę.
Norisi tikėti, kad ir Maslauskų vaikaičiai, viešėdami pas senelius, kiekviename medaus šaukšte, plikytos žolelių arbatos gurkšnyje jaučia meilės tėviškei skonį. Nes niekur geriau nei kaime, krašte, kur giminės šaknys, nepajausi širdies ryšio su gimtąja žeme, neišmoksi mylėti tėviškės.
Išvažiavau iš vienkiemio apdovanota Albino bičių sunešto medaus stiklainiu, ant kurio etiketės, jeigu būtų mano valia, užrašyčiau: „Su meile iš Zorūbėlių…“
