Tikrąja to žodžio prasme vasara pasibaigė su trenksmu – griaustiniu, žaibais ir kruša. O pirmoji rudens diena mokytojus, mokinius, darželinukus pasitiko su lietumi. Bet ar šventinę nuotaiką gali sugadinti verkiantis dangus? Nemanau.
Kiekvieną Rugsėjo 1-ąją su jauduliu stebiu į ugdymo įstaigas skubančius vaikus. Nešini gėlėmis, pasipuošę šypsenomis, vieni jų keliauja susitikti su išsiilgtais, per vasarą nematytais draugais, kiti pirmą kartą praveria mokyklos duris, kur jų laukia nauja patirtis. Šypsosi vaikai – džiaugiasi ir jų tėvai.
Šventiniam jauduliui praėjus grįžtame į realybę: vėl tuštės piniginės, vėl laukia vakarai prie knygų su atžalomis. Buvimas su vaikais prie vadovėlių, ko gero, net į naudą, juk prisiminti tai, ką seniai mokėjai, nepakenks. O štai apie tuštėjančias pinigines galima kalbėti be galo, be krašto ir su skausmu atsiminti tą dieną, kai pirkai mokyklinius reikmenis. Net negera darosi, kai suvoki, jog už paprasčiausias kanceliarines prekes paklojai 50 eurų. Ir tai dar ne pabaiga – laukia pratybų sąsiuviniai, užklasinė veikla… Bet savo dejonėmis nieko nepakeisi, seniai praėjo tie laikai, kai mokslas buvo nemokamas.
Tačiau ne visi gali rimtai pradėti mokytis. Kaip rašyta interneto portale „Delfi“, dalis lenkų mokyklų moksleivių rugsėjo antrąją vietoj pamokų dalyvavo mišiose Aušros Vartų koplyčioje. Taip neva protestavo prieš Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatą suvienodinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą visose mokyklose. Nors šis klausimas iškyla jau ne vienerius metus, vis tiek neaišku, koks to tikslas. Juk tautinių mažumų mokyklų mokiniams laikant brandos lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą taikoma nuolaidų – leidžiama padaryti daugiau klaidų. Nesu nusiteikusi nė prieš vieną kitatautį, bet reikalauti sau išskirtinių sąlygų dėl to, kad esi tautinės mažumos atstovas, man nesuvokiama. Neteko girdėti, kad emigravusiam lietuvaičiui ar kitos tautos atstovui mokyklose būtų suteikiamos išskirtinės sąlygos laikant egzaminus. Dar labiau nesuvokiamas nenoras mokėti šalies, kurioje gyveni, kalbą.
Gal šis triukšmas ir be reikalo keliamas. Juk politikai jau svarsto, kad reikėtų atsisakyti egzaminų sistemos, o mokinius vertinti kaupiamaisiais balais. Nežinau, ar tai gera idėja. Iš vienos pusės žiūrint, atrodo teisinga, kad mokinys vertinamas už visų dvylikos metų pasiekimus, o ne kelių valandų egzamino rezultatus, kuriuos galbūt nulemia ir išoriniai veiksniai: jaudulys, baimė. Iš kitos pusės, kas užtikrins, jog kiekvienas mokinys mokykloje bus vertinamas objektyviai? Mano manymu, geriausias būdas – ir kaupiamasis balas, ir egzaminas.
Koks bus politikų sprendimas, parodys laikas, o dabar moksleiviams, visiems be išimties, – gerų mokslo metų ir pažymių.
