Didvyčių medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytoja Stanislava Mažeikienė į savo gimtinės Didvyčių gyvenvietės medicinos punktą grįžo neseniai. Prieš tai dirbo daug kur, o ilgiausiai – Plungėje. Tiesa, baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą ir gavusi akušerės diplomą, buvo paskirta dirbti Vilniuje esančioje Antakalnio klinikoje. Atidirbusi reikalingus trejus metus, grįžo namo. Ne, dideliame mieste neprigijo. Kaip tas augalas, vėjo pučiamas, vis linko Žemaitijos pusėn. O gimtinėje įsikūrė, ko gero, visam laikui.
Didvyčių gyvenvietės moterys buvo susirinkusios bibliotekoje – pasitarti, kokių darbų pirmiausia reikia imtis pasitinkant pavasarį. Norėdamos išgirsti naudingų patarimų, pasikvietė Savivaldybės Vietos ūkio skyriaus ekologę Astą Beierle Eigirdienę ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės agentūros vadovę Ireną Latakaitę. Abi viešnios patarimų negailėjo, tad pokalbis buvo tikrai ne tik įdomus, bet ir naudingas.
Kai, šiek tiek pavėlavusi, pasirodė vietinių meiliai Stasele vadinama medikė, moterys ėmė šypsotis, o šalia manęs sėdėjusi vidutinio amžiaus didvytiškė tyliai ėmė pasakoti, kokia gera ir maloni esanti jų daktarytė, – reikalui esant, ją gali ir naktį pasikviesti. Tamsiaplaukė smulkaus sudėjimo moteris visų atsiprašė už pavėlavimą.
Pokalbiui vėl įsisiūbavus, nutariau su medike daugiau pabendrauti, juolab kad ir seniūnė Irena Latakienė siūlė apie ją papasakoti laikraščio skaitytojams. Taigi susėdome šalia bibliotekos esančiame medicinos punkte.
Moteris sakė, jog čia gimė ir augo. Anksčiau punkte dirbusi medikė išėjo į pensiją, tad darbo ėmėsi ji, juolab kad čia pat, mamos namuose, ji su savo šeima įsikūrusi. Rūpėjo sužinoti, kodėl moteris pasirinko medikės specialybę? Ji tik nusišypsojo ir pasakė, kad šį potraukį atsinešė tikriausiai jau gimdama. Prisimena, dar visai maža būdama, savo lėles vis gydžiusi… Taigi, baigusi vidurinę mokyklą, ilgai negalvojo – pasuko į Klaipėdos medicinos mokyklą. Mokslas sekėsi neblogai, taigi, ko gero, neatsitiktinai ir dirbti paskyrė Vilniuje. Beje, kai atidirbo nustatytą laiką, klinikos vadovai išleisti darbščios medikės nenorėjo – vis atkalbinėjo, tačiau jauna specialistė jautė, jog dideliame mieste ji niekada nebus laiminga.
Taigi grįžo į Plungę ir suprato, jog čia įsikurs ilgam, juolab mamos namuose.
Jaunystė… Ji taip greitai prabėga, kad apsižvalgyti nespėji. Staselė Plungėje sutiko savo žmogų ir netrukus atšoko vestuves. Dabar moteris juokiasi ir sako, kad su vestuvėmis paskubėjusi – galėjo dar pamergauti, bet, ko gero, jai buvo taip žadėta. Netrukus gimė dukra, dabar jau devintokė, visos šeimos lepūnėlė.
Rodos, Didvyčių medicinos punkte dirba dar neseniai, tačiau gražių darbų nuveikė jau nemažai. Vienas iš jų – dalyvauja programoje „Profilaktinė mamografija“. Subūrusi vietos moteris, veža jas į Klaipėdą tikrinti, ar neserga krūties vėžiu. Medikė atsidžiaugti negali vietos moterų aktyvumu. Jau tris kartus po visą būrį buvo nuvežusi ir svarbiausia – visos sveikos. Nepamiršta ir vyrų – primena, kad, norint pasitikrinti, ar neserga prostatos vėžiu, pakanka užsukti į medicinos punktą ir duoti kraujo. Ne, nereikia jokio skelbimo ar raginimo – jie vienas kitam pasako.
Medikė nuo visokiausių susirgimų gelbsti didelius ir mažus – gal dėl to vietos gyventojai ją savo daktarėle ir vadina. Stebėjausi, kad greitai priprato, o ji paaiškino, kad ir priprasti nebuvo ko – juk čia gyvena, tad save laiko vietine, visus pažįsta, be to, Didvyčiuose gyvena geri žmonės. Tiesa, kaip ir visur, yra ir stiklelio mėgėjų, ir apsileidėlių, netvarkingų, bet tai vienetai, kuriuos galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Į klausimą – jeigu pradėtų gyvenimą iš naujo, kokiu keliu pasuktų, – moteris net negalvodama pasakė, kad tuo pačiu.
Stebėjausi… Juk šiandien iš mediko atlyginimo nepraturtėsi, o ji tik galvą palingavo ir tvirtai pasakė, kad svarbiausia – mėgti savo darbą, o pinigai ne visada žmogų padaro laimingą.
