Susigrąžinkime adventą, kad švęstume šv. Kalėdas

Jei kas manęs paklaustų, ar reikia šiandieniam žmogui advento, atsakyčiau: taip. Ir turbūt tą pačią valandą reikėtų pulti aiškinti, kas tas adventas yra. Tik įprasto aiškinimo niekas nesiklausytų… Bet pabandykime.

Adventas yra ne tik tikėjimo kelionėje, bet ir mūsų tautiniame kalendoriuje esantis specialus laikas. Krikščionys tuomet išgyvena Jėzaus Kristaus gimtadienio laukimą ir antrojo Jėzaus atėjimo laukimą laikų pabaigoje. Tai beveik keturios savaitės, skirtos maldingam ir džiugiam laukimui.
Džiugus laukimas yra ypatingas – tai individuali ir bendruomeninė ruoša, žvilgsnis į save, artimą ir Dievą. Visa tai gražiai buvo išgyvenama mūsų tautos kultūroje – ilgais vakarojimais, bendravimu, buvimu kartu, net dainomis ir žaidimais. Labai geras advento įvaizdis – moteris, besilaukianti savo pirmagimio – Marija. Žiūrėkime, kaip pasikeičia tuo metu moters gyvenimas – atsargūs judesiai, dėmesys, ruošimasis, neskubėjimas. Tai adventas dvasine prasme – laukti ir ruoštis gimimui.
Kodėl šiandien adventas „dingo“ iš viešojo gyvenimo? Dingo todėl, kad „dingo“ ir šv. Kalėdos. Tikrai galima nuliūsti, nes yra prarastas šventės Centras. Adventu ruošiamės Jėzaus gimtadieniui – minime jo gimimą Betliejaus tvartelyje, jo gimimą žmogumi. Reikia pripažinti, jog, dažnai išgirdę apie adventą, kunigų raginimus susikaupti, pasiruošti ir taip toliau, suraukiame nosį ir praleidžiame pro ausis. Kodėl? Tai panašu į savigyną – „patogu pamiršti ir nežinoti“. Gyvename technologijų pasaulyje, kai vieno mygtuko paspaudimu gali kalbėti su žmogumi, esančiu kitame pasaulio gale, laikais, kai nebemokame tylėti ir net bijome tylos – ir vėl kodėl? Todėl, kad tyla verčia girdėti. Kaip paprasta: norint išgirsti, reikia nutilti ir klausytis – žmogaus, savęs, galiausiai Dievo. Turbūt todėl ir gyvename nuolatiniame triukšme: radijas, televizija, išmanieji, ausinukai. Tai nėra priešai, bet jie kuria chaosą-triukšmą, atimama galimybė girdėti.
Išėję į gatvę, įsijungę televizorių ar radiją, pažvelgę į interneto dienraščius – kalbos apie adventą nerandame. Kodėl? Neaktualu? Nesutinku. Kuo labiau skubame, tuo labiau turime ir sustoti. Net juokas nebeima, kai jau beveik nuo Visų Šventųjų prasideda šauksmas – „pirk Kalėdas!“ Eglutės puošiamos net neprasidėjus adventui. Skelbiama akcija po akcijos, kad tik pirktų, kad tik lėktų, kad tam triukšme pasiklystų. Ir tikrai pasiklystame. Ar pastebėjome, kokioms šventėms ruošiamės? „Storoms Kalėdoms“, „knygų Kalėdoms“, „dovanų Kalėdoms“ ir t. t. O kur dingo Jėzaus Kalėdos???
Kodėl taip yra??? Vienas atsakymas galėtų būti – komercija. Eglutės, žaisliukai, girliandos, dovanos ir t. t. – tai komercija – pirk (aišku, kuo daugiau, tuo geriau). Kalėdų nupirkti neįmanoma… Antras – nebranginimas savo paveldo. Tai – viena didžiausių problemų. „Kalėdiniai“ renginiai vyksta ne laiku – per adventą mokyklose rengiami „kalėdiniai“ vakarėliai, karnavalai, tos pačios eglutės miestuose puošiamos ne laiku, įmonėse ir kolektyvuose dar net „nekvepiant“ Kalėdoms jos švenčiamos, įsigalėjęs bandymas „atkišti“, užsidėti pliusą, o ne padaryti kaip reikiant. Trečia priežastis – televizija, internetas ir kitos informavimo priemonės nepateikia tinkamos informacijos, atrodytų, daro viską, kad net nebūtų užsiminta apie adventą. Pripažinkim, jog po tokio adventinio bėgimo ir triukšmo visą mėnesį – Šventoji Kalėdų naktis jau nusibodusi ir neįdomi jai atėjus.
Advento pavogimas – tai iš tiesų yra Jėzaus Kalėdų pavogimas – pavogimas šventės Centro. Aišku, galėtume klausti, ar įmanoma kitaip. Įmanoma, atsakau. Bet tam reikia advento drąsos, reikia sąmoningumo, reikia advento tylos, reikia susilaikymo, kad pradėtume mąstyti ir atsirinkti, ko man reikia, ir atmetimo, kas trukdo.
Žinote, noriu pasiūlyti: 1. Mūsų miestuose yra daug žmonių, kurie žino advento prasmę ir turinį. Vieni iš jų – etnokultūros specialistai. Leiskime jiems patarti, kaip ką reiktų per adventą daryti. Jie tikrai pasiūlys miesto eglutę papuošti dieną ar dvi iki Kūčių vakaro. 2. Mokyklose yra bent po vieną etikos ir tikybos mokytoją, kurie gali visai bendruomenei padėti išlaikyti džiugų laukimą, rimtį ir ruošimąsi. Ir jie tikrai primins, kad kalėdinis karnavalas gali vykti tarpušvenčiu, jau išgyvenus Kalėdų džiaugsmą. 3. Žinau, jog daugybė žmonių tyliai išgyvena advento laiką, bet yra ir tokių, kurie nežino, kaip tai padaryti. Drąsiai sakau: praverk bažnyčios duris, paklausk savo senelių – sužinosi. 4. Svarbu, kad šv. Kalėdos iš viešuomenės (mokyklų, darboviečių, prekybos centrų ir t. t.) grįžtų į šeimą ir nebūtų vienišų.
Polis Rotas, tartum aprėpdamas visas šias mintis, yra parašęs:
„Skubame, nebespėjame,
lakstome po parduotuves, puošiame eglutes,
ruošiame dovanėles ir giedame „Tyli naktis“.
O paslaptis apie Dievo Sūnų,
kuris dėl mūsų tapo žmogumi,
dažnai lieka tik deklaracija ir sentimentalumas.
Jėzau, mes nusikalstame.
Norėtume vertai švęsti šventes,
nesitenkindami tik dovanomis.
Jėzau, padėk mums, kad Kalėdų Seneliai visai neužgožtų šventės prasmės.
Padėk mums šiose šventėse neprarasti sąmoningumo.
Padėk mums susiprasti ir viską iš naujo pradėti.
Tada dovanos bus meilės ženklas, kai remsimės Tavo meile.
Jėzau, gelbėk Kalėdas, išgelbėk mus. Juk tam tu ir tapai žmogumi.“