Spalio 16 dieną Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka sulaukė ypatingų svečių – arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su bendraautoriu Vytautu Raškausku pakvietė į pokalbių knygos „Žmogaus širdis sutverta dangui“ pristatymą.
Tiek susirinkusiųjų biblioteka dar nematė! Renginio klausytojai labai nuoširdžiai priėmė kiekvieną svečių žodį, aktyviai reagavo.
Susitikimas bibliotekoje
Už apsilankymą, įdomų ir jaudinantį pokalbį, gilias mintis dėkojo Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus, bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė, pavaduotoja Vida Urnikienė.
„Žmogaus širdis sutverta dangui“ – tai nauji ir niekur neskelbti bičiuliški pokalbiai, padėsiantys geriau pažinti Kauno arkivyskupą K. Kėvalą. Čia jis dalijasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pasakoja apie savo pašaukimo kelią, svarsto apie darbų prasmę ir gyvenimą nužyminčią krikščionišką viltį.
Telšiai K. Kėvalui – ypatingas miestas. Trejus metus jis buvo Telšių vyskupas, tad šis susitikimas – puiki proga vėl kartu pasikalbėti apie laiką, viltį ir tikėjimą – visa tai, kas sugulė knygoje.
Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja metų riboženkliai – svarbios minėtinos datos, pradedant Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja, baigiant Visų Šventųjų diena ir Kalėdomis. Atsispiriant nuo jų, kalbama apie būtąjį ir būsimąjį laiką – praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones.
Akordeono muzika, svajonė groti vestuvėse, darbas greitosios pagalbos sanitaru, Sąjūdžio banga ir didysis apsisprendimas. Visa tai telpa Kauno arkivyskupo K. Kėvalo gyvenime, kuriuo dvasininkas dalijasi pokalbių knygoje.
Paklaustas apie vaikystę, paauglystę, svečias prisiminė, kad buvo aktyvus. Vienintelė kamavusi problema – kaip pasirinkti, kurį būrelį lankyti, nes visur norėjo dalyvauti. Pasirinko pragmatiškai – keletą metų grojo vestuvėse, tai buvo net vaikystės svajonė. Ir vėliau, įstojus į seminariją, žmonės atvykdavo prašyti, kad pagrotų jų vestuvėse. O seminarija ir grojimas vestuvėse tais laikais atrodė visiškai nesuderinami dalykai. Vėliau ne kartą grojo jau būdamas kunigu, o kartą draugų vestuvėse teko atlikti tris vaidmenis: kunigo, muzikanto ir vairuotojo…
„Aš manyčiau, kad aplinkybės negali atimti iš žmogaus kūrybinio polėkio, jeigu tik jis pats to polėkio negesina, tačiau laiko trūkumas turi savo kainą. Juk, norint gerai groti, svarbu nuolat tobulintis. Esu garsaus Lietuvos akordeonininko Martyno Levickio klausęs, kaip išlaiko tokį aukštą meistriškumo lygį – jis atsakė, kad kasdien groja po keturias valandas. Taigi kiek laiko skiri, tokį rezultatą ir turi. Grojimas akordeonu man yra gyvenimo prieskonis. Dabar tam neturiu daug laiko, bet kartais laisvą dieną paimu į rankas akordeoną ir pagroju. Įeinu į muzikos debesį ir iš jo išeinu pailsėjęs…“ – teigia K. Kėvalas.
Vėliau ypatingas pakilimas ir išskirtinė Dievo malonė buvo Sąjūdis. Pasak arkivyskupo, „tie metai iki dabar liko kaip įkvėpimo ir pastiprinimo laikas, dar ir šiandien jų prisiminimas neleidžia nė kiek suabejoti – Viešpats myli mus ir mūsų šalį, mes Jam labai rūpime.“
Tais laikais buvo labai palankios sąlygos kurti verslą, nes visko trūko. Teko važiuoti į Minską – prisipirko puodelių, o grįžę visus pardavė. Dirbo ir naktimis: teko megzti audinį, iš kurio vėliau būdavo siuvami megztiniai ir vežami pardavinėti į Maskvą. Netgi buvo greitosios pagalbos sanitaras. „Taigi išbandžiau daug ką: muzikanto duoną, verslininko, bitininko, studento kelią. Ir viskas vyko 1990–1993 metais“, – prisimena svečias.
Žinoma, šalia visų tų veiklų dar buvo ir kasdienė buitis, bet esminė to laiko nuotaika buvo tokia, kad visi staiga ėmė gyventi naujame pasaulyje. Aišku, tuo metu dėl blokados visko trūko, gąsdino ir Sausio 13-oji, tačiau žmonių nuotaika buvo ypatinga. Ji pradėjo keistis apie 1994-uosius, prasidėjus laisvės ir nepriklausomybės kasdienybei.
Į klausimą, ar gyvenimas buvo intensyvesnis tada ar tapus Kauno arkivyskupu, svečias atsakė: „Tas laikas tikrai buvo kaip savotiškas pasirengimas tam intensyvumui, kurį patiriu dabar. Aišku, tuo metu neturėjau planuoklių, o dabar visos dienos suplanuotos valandomis. Tada tardavomės susitikti po pietų, apie ketvirtą, o dabar tariamės po keturių penkiolika ir turime pasikalbėti dvidešimt minučių. Kartais truputėlį slegia ir vargina tai, kad visai nebėra spontaniškumo, kuris buvo tuo metu, bet, kita vertus, dabar visų gyvenimas kitoks ir tenka prisitaikyti.
Tik dažnai klausiu savęs, kaip šiandien atrasti būdą, kad gyventume su panašiu entuziazmu kaip anuomet? Dabar tai nėra lengva, nes jau esame susikūrę gerovę, apie kurią kadaise svajojome. Tada mums buvo labai aišku, kad siekiame būti kaip Europa, norime gyventi kaip vakariečiai, kad pagaliau galėtume laisvai ieškoti savęs ir save atrasti bei realizuoti. Visa tai šiandien turime.“
Arkivyskupas K. Kėvalas
- Kėvalas – Kauno arkivyskupas metropolitas. Gimęs ir augęs Kaune, Šančiuose, 1993 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 2000 m. įšventintas kunigu. 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją. 2012 m. Šventojo Tėvo Benedikto XVI paskyrimu Kristaus Prisikėlimo šventovėje Kaune įšventintas vyskupu. 2017 m. popiežius Pranciškus vyskupą K. Kėvalą paskyrė Telšių vyskupu ordinaru, o 2020 m. – Kauno arkivyskupu metropolitu.
Knygos sudarytojas V. Raškauskas – politologas, publicistas, komunikacijos specialistas, dviejų vaikų tėvas. Šios patirtys atsispindi knygoje aptariamose temose – tai ne tik tikėjimo, bet ir valstybės, visuomenės, šeimos reikalai istoriniu bei šiandienos pjūviais.
Edvardo Grušo nuotraukos
