Diskutavo, diskutavo Seimo nariai mėgindami apibrėžti, kas yra šeima, bet taip nieko ir nenusprendė. Galų gale pripažino: šis darbas – ne jų jėgoms. Gal taip ir turėjo būti, nes ne institucijos, ne santuokos dokumentai, o kartu po vienu stogu gyvenantys žmonės kuria savo šeimos apibrėžimą. Vatušiškiams Renatai Macenienei ir Kazimierui Pūžai šeima – tai santarvėje ir meilėje gyvenantys žmonės.
Atėjo į talką ir pasiliko
Įprasta, kad Šeimos dienos proga parašome apie kokią gražią, ne vienerius metus kartu gyvenančią sutuoktinių porą ir jų mylimus, užaugintus ar dar mažus vaikus. Šį kartą miesto seniūnas Jurgis Baltrimas ir socialinių išmokų specialistė Ona Poškuvienė mums pasiūlė: pasikalbėkite su nemenkus gyvenimo išbandymus atlaikiusiais ir galų gale vienas kitą suradusiais vatušiškiais Renata Maceniene ir Kazimieru Pūža. Apie poros darbštumą, atsakingumą, gerumą šalia esantiems žmonėms seniūnijoje išgirdome daug gražių žodžių, bet, kaip sakoma, geriau iš pirmų lūpų…
Kaip pasakojo R. Macenienė, su Kazimieru ji gyvena jau aštuntus metus. Eina koja kojon kartu įveikdami gyvenimo sunkumus, džiaugdamiesi bendra laime. Abiem teko likimo išbandymų patirti, ypač daug jų gulė ant penkių vaikų motinos Renatos pečių. Nenusisekė moteriai pirmoji santuoka. Prasidėjus skyrybų procesui, sutuoktinis iš pykčio padegė jiems abiems priklausiusį namą. Dejuoti ir gailėti savęs vatušiškei nebuvo kada –
teismo sprendimu, tai, kas liko iš pastato, atiteko motinai ir vaikams, tad pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kur gyventi. Tada į talką Renatai ir atėjo kaimynystėje su mama gyvenęs Kazimieras. Atėjo ir pasiliko. Draugiškai, pamažu, lyg skruzdėlės skruzdėlyną visi drauge atstatinėjo namą – iš pradžių sutvarkė sienas, uždėjo stogą, vėliau – viską, kas po juo, įrengė. Prie plušančio būrio mielai prisidėjo ir Kazimiero sūnus iš pirmos santuokos Vitalijus.
Atgijo ne tik gyvenamasis namas. Darbščios rankos išblizgino ir sodybos aplinką. Todėl jau antrus metus jų pastangas įvertina gražiausiai prižiūrimų sklypų apžiūros-konkurso komisija.
„Kažkas juk turi žmonėms padėti“
Gausios šeimos darbštumu džiaugiasi ir kaimynai. Šiais laikais sunku prisiprašyti, kad kas padėtų sunkesnius darbus įveikti. O Renata, jos vaikai ir Kazimieras niekam pagalbos neatsako. „Kažkas juk turi žmonėms padėti. Kitaip ir būti negali. Kartais man sako, kad esu per daug gera, bet juk ir mes pasensime, ir mums reikės pagalbos. Mano tėvų Benedikto ir Nadieždos Rapalių šeimoje augome penkios seserys. Kai reikėjo dirbti, darbų į vyriškus ir moteriškus neskirstėme –
sukibdavome ir padarydavome. Nuo mažens taip įpratome. Taip ir mano vaikai: nereikia jų spausti – kiekvienas pats savaime žino, ką gali ir ką turi padaryti“, – pasakojo Renata.
Moko vaikus darbštumo,
atsakingumo
Daugiavaikė motina neslėpė: ko išmokusi iš savo tėvų, to ir savo atžalas mokanti – darbštumo, tvarkingumo, atsakingumo. „Stengiuosi visada atrasti laiko pasikalbėti su vaikais. Išklausyti jų rūpesčius, pasidžiaugti sėkme. Siekiu, kad manimi pasitikėtų. Su dukromis ir sūnumi gražiai bendrauja ir Kazimieras. Nestokoja jis kantrybės, kai reikia pamokyti, paaiškinti, o ir šiaip labai moka su vaikais bendrauti“, – džiaugėsi moteris.
O pasidžiaugti ji tikrai turi kuo: visi penki vaikai auga dorais žmonėmis, yra motyvuoti siekti savo tikslų, gerai mokosi, aktyviai sportuoja. Dvidešimt dvejų Viktorija jau trejus metus Anglijoje. Dirba ir mokosi, o rudenį planuoja studijuoti slaugą. Dvidešimtmetė Vitalija – Žemaitijos kolegijos studentė. Mergina kremta buhalterijos mokslus. Dvyliktokas Ernestas rimtai ruošiasi brandos egzaminams, nes nuo jų rezultatų priklausys, ar sportiškam vaikinui pavyks įstoti į Lietuvos sporto universitetą. Sportuoja, tinklinį žaidžia ir vienuoliktokė Inesa. Mergina labai mėgsta gaminti valgį, kepti pyragus. Tad grįžę po darbų namiškiai (Renata dirba pardavėja UAB „Juorega“, o Kazimieras – darbininku Lauryno Ivinskio gimnazijoje) dažnai randa jau paruoštą vakarienę. Pagrandukė Greta – devintokė. Kaip sakė mama, jos pilna visur – mergaitė vaidina, žaidžia tinklinį, dalyvauja gimnazijos renginiuose.
Gerbia vienas kito praeitį
Gražius santykius K. Pūža palaiko ir su savo suaugusiais vaikais – sūnumi Vitalijumi, dukra Dovile, anūkais Urte bei Gabrieliumi. Puikiai su jais visais sutaria ir Renata. „Gerbiame vienas kito praeitį. Susiėjome jau su sava patirtimi, savais išgyvenimais. Džiaugiuosi, kad mums buvo skirta susitikti. Sutariame gerai, nes mąstome labai panašiai, kartais būna, kad net vienas kito mintis „pavagiame“. Nors tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas, aš to nejaučiu. Puikiai mano gyvenimo draugas sutaria ir su vaikais – nors jie vardu jį kviečia, Tėvo dienos proga niekada nepamiršta pasveikinti. Prieš dvejus metus, kai Kazimierą ištiko infarktas, visi išgyvenome, po operacijos rūpestingai slaugėme. Mudu esame nesusituokę, bet neatmetu galimybės, kad gal kada nors ir atsiras tas antspaudas. Bet ne tai svarbiausia. Šeima – ne antspaudai ir ne priesaikos, šeima – tai santarvėje ir meilėje kartu gyvenantys žmonės“, – kalbėjo R. Macenienė.
