
Šiuo metu Anglijoje gyvenantis menininkas Tadas Jasaitis, rietaviškio fotografo Kęstučio Jasaičio sūnus, nuo liepos 11 d. Rietavo kultūros centre eksponuoja savo darbus. Parodos lankytojus džiugina fotografo įspūdžiai iš kelionės po Indiją – šalį, kurioje fotografas susituokė su rietaviške Inga Jarmoškaite.
– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie save, šeimą, savo pomėgius. Ar gimėte ir augote Rietave, ar esate žemaitis?
– Gimiau ir užaugau Rietave, labai darnioje šeimoje. Susidomėjimą
fotografija paveldėjau iš savo tėvelio K. Jasaičio. Šneku žemaitiškai, bet žemaičių paso dar neturiu. Esu dalyvavęs daugelyje parodų, tačiau ši – pirmoji asmeninė.
– Ar ilgai ruošėtės savo parodai – ar ji gimė spontaniškai?
– Seniai svajojau surengti parodą Rietavo žmonėms ir pasidalinti viskuo, ką geriausio esu pamatęs kelionėse. Šioje parodoje eksponuojamos fotografijos iš paskutinės keliones į Indiją, 2013 vasario mėn. aplankiau Vrindavaną, vietą, kur esą prabėgo Krišnos vaikystė. Indijoje lankiausi antrą kartą. Sakoma, jei panorėsi ten nuvykti – tai ir nuvyksi. Į pirmąją kelionę išsiruošėme nelabai ką žinodami apie šią šalį, aplankėme ir Nepalą. Po pirmos keliones atsisakiau mėsos, svaigalų, mečiau rūkyti. Sakyčiau, kad kelionė buvo naudinga ir sveikatos, ir dvasine prasme.
– Įsimintiniausios akimirkos?
– Sukaupiau įdomios patirties, sužinojau, kad, norint padaryti pažangą dvasiniame gyvenime, reikia laikytis keturių principų: nevartoti mėsos, intoksikantų, neturėti nesantuokinių lytinių santykių, nežaisti azartinių žaidimų. Laikydamiesi šių principų, mes kilsime į dorybę, lengviau suprasime dvasinius dalykus. Sutikau begalę įdomių žmonių, kurie savo pavyzdžiu parodė, kad gyvenant kitaip, galima būti laimingu.
Visi juk galų gale ieškome laimės, tik dažnai nelabai žinome, kur ją rasti. Kiek jau metų gyvenu šiame „sviete“, daug teko visko patirti, daug šalių apkeliauti, visokių žmonių sutikti, bet galiu pasakyti, kad be Dievo žmogus nebus laimingas. Tai mano patirtis. Jūs gal turite savo patirtį, o aš – kiek visko bandžiau, visada tekdavo nusivilti.
– Indija sužavėjo ir tuo, kad joje buvo užrašytos vedos. Žodis veda reiškia žinios. Žmones šiais laikas nori žinoti, kas ir kaip, o vedos pateikia atsakymus, kurie nekinta tūkstančius metų. Šias tiesas, kas nuostabiausia, galima pritaikyti savo gyvenime ir įsitikinti, ar tai tiesa. Savo kūryba labiausiai norėjosi atsakyti į klausimus, kas mes, iš kur mes, kodėl čia gimėme, kodėl reikia kentėti senatvę, ligas, kas laukia po mirties?.. Visi šie klausimai verti ieškoti atsakymų. Taip jau yra – jei yra klausimas, turi būti ir atsakymas. O nuostabiausia tai, kad mes turime sielas. O siela pasižymi trimis savybėmis – amžinybe, žinojimu ir palaima. Taigi tai yra tikroji mūsų prigimtis.
– Į Indiją vykote susituokti?
– Taip. Įsimintiniausia šioje kelionėje – mūsų vestuvės, kurios buvo spalvingos ir labai neįprastos. Daug laiko praleidome Vrindavane, meiles žemėje, kur žmones mokosi mylėti Dievą, kuriame visą parą skamba varpai, girdisi giesmės, atmosfera pakili ir dvasinga. Miestas nedidelis, gal kaip Alytus (pagal gyventojų skaičių), bet jame veikia apie 5 000 šventyklų, ten gyvena begalė šventųjų, kurie paskendę meilėje Dievui, nes meilė Dievui yra žmogaus gyvenimo tobulumas. Norėtųsi dar pakeliauti, nes Indija labai didelė, nuo vieno miesto iki kito tenka vykti parą, o kartais ir dar ilgiau. Visas laikas, praleistas šalyje, buvo įdomus, daug potyrių ir patirčių. Gaila, kad parodoje netilpo visos fotografijos. Kita dalis išvyko į Vaišnavų vasaros festivalį (Prienų r.). Kai gausiu kur nors didesnę salę, patalpinsiu visas.
– Jūsų tolesnis kelias?
– Svajoju pakeliauti ir po kitas pasaulio šventas vietas ir parvežti jas į Lietuvą, nors ir fotografijose. Ir vis tik geriau vieną kartą pačiam pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti. Paroda Rietave vyks iki rugsėjo mėn. O atsisveikinant norėčiau palinkėti visiems laimės.