„Trijų mėnesių užteko tam, kad susipažinčiau su seniūnijos teritorija, bendruomenių nariais, kad įsitikinčiau seniūno darbą esant būtent tokį, kokį ir įsivaizdavau. Sakyti, kad naujoje tarnyboje jau apšilau kojas, būtų per drąsu. Tam reikėtų visų dvylikos mėnesių – juk kiekvienas sezonas turi savų iššūkių“, – kalbėjo Ričardas Astrauskas, žurnalistų kalbinamas 100-ąją savo darbo Rietavo seniūnijos vadovo poste dieną.
Labiausiai mylimi žemaitiški dalykai – žmona ir cibulynė
R. Astrauskas vadovauti didžiausiai Rietavo savivaldybėje seniūnijai pradėjo spalio 1 dieną – praėjus dešimčiai metų nuo tos spalio 1-osios, kai buvo
paskirtas viešosios įstaigos Rietavo žirgyno direktoriumi.
Pirmasis dešimtmetis, praleistas mūsų krašte, iš Kalvarijos savivaldybės kilusiam suvalkiečiui buvo pažinties su Žemaitija ir jos gyventojais laikotarpis. Nors bendrauti su žemaičiais, kaip pats sakė, pradėjo dar studentavimo metais. „Manau, kad kiekviename regione yra ir gerų, ir blogų žmonių. Žemaičiai man atrodo gana nuoširdūs ir malonūs“, – teigė R. Astrauskas.
Ir tai ne vien tik mandagūs žodžiai, kitaip juk nebūtų sau į porą išsirinkęs merginos iš Kretingos. Humoro nestokojantis naujasis Rietavo seniūnijos vadovas atviravo: „Du mano labiausiai mylimi žemaitiški dalykai – žmona Agnė ir cibulynė, kurios pirmą kartą gyvenime paragavau uošvijoje. O dukros Ugnė ir Gaudrė taip pat jau daugiau žemaitės nei suvalkietės, net pats save kartais pagaunu žemaičiuojant.“
Reikėjo kažką keisti – pakeitė darbą
Praėjusių metų rudenį R. Astrauskas ryžosi dalyvauti Valstybės tarnybos departamento organizuotame konkurse į Rietavo seniūnijos seniūno vietą. Sėkmingai įveikė konkurentus ir laimėjo atranką. Paklaustas, kodėl ryžosi keisti darbą, neslėpė norėjęs platesnio veiklos rato, dažnesnio bendravimo su žmonėmis – juk žirgyne kolektyvas nedidelis, o ir bendraujama kaskart su ta pačia nedidele žirgų mylėtojų bendruomene.
„Sakoma, kad žmogus turi kas dešimt metų kažką pakeisti savo gyvenime. Galėjau keisti darbą arba žmoną, pakeičiau darbą. Ir nesigailiu. Norėjau padėti žmonėms, kasdien būti jų apsuptyje. Praėjo trys mėnesiai, per kuriuos spėjau susipažinti su septyniomis iš dvylikos seniūnijoje esančių bendruomenių. Išgirdau gyventojų problemas ir lūkesčius. O jų yra visokių – ir didelių, ir mažų. Net tokių, kurių sprendimas – ne seniūnijos kompetencija. Bet galime jas perduoti kitoms institucijoms, viešinti per susirinkimus, posėdžius.
Dar tik susipažįstu su naujomis pareigomis, tačiau jau dabar suprantu, kad seniūno darbas yra nelengvas, bet įdomus“, – pasakojo R. Astrauskas.
Išbandymas sniegu
Seniūnijos vadovai turi turėti psichologijos žinių, juk žmonės dažnai į juos kreipiasi pagalbos. Jau pačią pirmą darbo savaitę R. Astrauskui teko vykti į vieną gyvenvietę, kur nesutarimai kilo tarp dviejų gretimų žemės sklypų savininkių. Pavyko pasikalbėti su moterimis, konfliktai lyg ir nurimo – vadinasi, pirmasis egzaminas išlaikytas.
Tačiau ne toks sėkmingas naujajam seniūnui buvo išbandymas pirmuoju sniegu.
„Reikėjo valyti nuo kelių sniegą. Iš nežinojimo, prisipažįstu, padariau klaidų. Žmonės skambino, pyko, bet pasikalbėjau su jais, paaiškinau, kad man dar viskas nauja, kad sunku susigaudyti. Atsiprašiau, ir gyventojai mane suprato.
Žinoma, yra tų nemigos naktų, to jaudulio: ar viską padariau, ar taip darau… Bet juk taip būna visiems, pradėjusiems eiti naujas pareigas. Gerai, kad patarimo drąsiai galiu klausti kolegų seniūnų. Bendrauju ir su buvusiu ilgamečiu šios seniūnijos vadovu Romanu Jurčiumi, kuriam pažįstami visi keliai ir keliukai, kaimai ir jų gyventojai. Džiaugiuosi seniūnijos darbuotojų kolektyvu. Svarbiausia, kad visi dirbtume išvien. Seniūnas vienas pats nieko nepadarys, todėl privalu palaikyti glaudų ryšį su bendruomenėmis, seniūnaičiais“, – kalbėjo R. Astrauskas.
Darbai planuojami atsakingai
Paklaustas, kas jo darbe sunkiausia, seniūnijos vadovas teigė, kad į klausimą galės atsakyti tik po metų, kai bus perėjęs visų sezoninių darbų išbandymą.
Pasak R. Astrausko, pirmiausia jam reikėjo užbaigti pirmtako pradėtus darbus ir susidėlioti užduotis 2022 metams. Tarp jų – Jūros upės pakrantės Žadvainuose tvarkymas, priešgaisrinio tvenkinio Giliogirio kaimo centre valymas. Planuose – ir socialinio būsto remontas.
„Kainos kyla, todėl net tuo atveju, jeigu gautume daugiau pinigų, nei turėjome praėjusiais metais, darbų apimtys nepadidės. Planuoti turime labai atsakingai“, – sakė seniūnas.
