Praėjusio šeštadienio popietę lietuviško šokio ir muzikos mėgėjai rinkosi į vakarą „Gyvenimas su šokiu“, skirtą liaudies šokių ansamblio „Suvartukas“ kūrybinės veiklos 75-erių metų sukakčiai paminėti. Dvi valandas dalytasi prisiminimais, grožėtasi pamėgtais ir kolektyvą reprezentuojančiais kūriniais, naujais šokiais ir dainomis, džiaugtasi šokančiais plungiškiais ir ilgus metus gyvuojančiu ansambliu.
Tautinio šokio Plungėje pradžių pradžia – 1947-ieji, kai Plungės rajoniniuose kultūros namuose direktorės Rožės Butkutės iniciatyva buvo suburtas liaudies šokių ratelis. „Tai buvo „Suvartuko“ užuomazgos, iš kurių vėliau išaugo didelis ir brandus ansamblis“, – sakė renginio vedėjas.
Daugelis žino, kad „Suvartuko“ istorija siejama su jau amžinatilsį beveik pusę amžiaus kolektyvui vadovavusia mokytoja Danute Emilija Radvilavičiene. Rajoninį kultūros namų kolektyvą ji perėmė 1958-aisiais, o 1967 metais jam buvo suteiktas „Suvartuko“ vardas.
D. E. Radvilavičienė – Plungės garbės pilietė, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Kultūros ministerijos choreografijos premijomis, lietuvių dainų švenčių kūrėja ir vyresnioji baletmeisterė. Ji – kruopštumo ir pareigingumo įsikūnijimas, kurios kūrybos kraitėje – daugiau kaip 20 šokių. „Žiūrėdama į jūsų jaunystę ir spindinčias akis, sėmiausi iš jūsų jėgų, todėl ir gimė mintis kažką padaryti, kažką sukurti. Kas išėjo, sunku pasakyti, bet per daugelį metų susidėjo nemažas kraitis, kurį galiu kaip dovaną atnešti ant mūsų šiandieninės šventės stalo. Tai ne mano, tai mūsų visų kūryba. Kas būtų iš šokio, jei jis būtų užrašytas tik baltame lape, jei jo nepuoštų skambi, graži, lyriška dainininkų melodija, jei nevingriai grotų mūsų muzikantai, o šokėjų kojos būtų nevikrios ir netryptų smagiai? Vadinasi, mes visi esame šokių kūrėjai. Juose yra visų mūsų širdies dalelė“, – iš ekrano kalbėjo ilgametė „Suvartuko“ vadovė.
Beje, kaip teigė renginio vedėjas, D. E. Radvilavičienė, „Suvartukas“ ir šokis „Kauškutis“ – neatsiejami. Visų ansamblio kartų žinomas šokis švenčia jau 55-uosius gyvavimo metus, tad visi šokusieji puikiai jį prisiminė, o žiūrovai klumpių kaukšėjimą palydėjo plojimais.
Nė vienas „Suvartuko“ koncertas neapsieina be Vidmanto Žilinsko vadovaujamos liaudies muzikos kapelos ir vokalinio ansamblio, kuriam vadovauja Valentina Balčiauskienė, pritarimo. „Suvartuko“ šokėjai, muzikantai, dainininkai geriausiai žinomi tada, kai scenoje būna kartu“, – pažymėjo renginio vedėjas.
Nuo 1969 metų prie šokėjų prisijungė Prano Škimelio vadovaujami muzikantai, vėliau ir dainininkai. Tad renginio metu prisimintas daugiau kaip 29 metus kapelai vadovavęs maestro šokių muzikos kūrėjas Povilas Budginas, ilgametis akompaniatorius Kazys Budginas, vokalinės grupės vadovai Staselė Budginienė, Algis Banionis ir 22 metus vokaliniam ansambliui vadovavusi Rūta Černeckienė.
„Suvartukas“ jau seniai yra daugiau nei kolektyvas. Per daugybę jo gyvavimo metų gimė ne viena plungiškių šokėjų karta. Tai didžiulė šeima, į kurią įsijungia tėvai, vaikai, vyrai, žmonos, broliai ir seserys, kvėpuojantys tuo pačiu liaudies muzikos ir šokio oru. Tėvai savo pavyzdžiu parodo vaikams tradicijų svarbą, o vaikai užauga liaudies šokį mylinčiais ir savo kraštą gerbiančiais žmonėmis“, – kalbėjo renginio vedėjas. Na, o viena iš šokėjų, ko gero, geriausiai apibūdino priklausymą šiai didelei šeimai: „Čia yra labai didelė sekta žmonių, kurioje nėra amžiaus ribos, nėra profesijos, nėra šeiminės padėties. Jei į ją įsitraukei, tikriausiai jai priklausysi visą gyvenimą.“
Priklausymą šiai šeimai puikiai pademonstravo visą sceną užpildęs šeiminis „Graskveras“.
Laikui bėgant, „Suvartukas“ tapo Plungės simboliu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. O dažnas plungiškis nuoširdžiai ir pelnytai didžiuojasi vadindamas save tikru „suvartukiečiu“, nepaisant to, prieš kiek metų jis šoko kolektyve. Tikra staigmena žiūrovams buvo, kai salėje pakilę vyrai ir moterys lipo į sceną dar kartą smagiai pasisukti poroje, dar kartą patirti scenos jaudulį, dar kartą nusišypsoti ir nusilenkti žiūrovams.
„Šokis – mano gyvenimas, – į klausimą, ką jai reiškia gyvenimas su šokiu, atsakė 35 metų kūrybinės veiklos jubiliejų mininti „Suvartuko“ vadovė Ilona Baltikauskaitė. – Viskas, ką turiu šiandien, yra šioje salėje.“ O salėje buvo ir artimieji, ir kolegos, draugai choreografai iš Vilniaus, Mažeikių, Šiaulių, Gargždų, Klaipėdos, Telšių, Jurbarko, buvę ansamblio nariai, suvažiavę iš Amerikos, Airijos, Anglijos, Norvegijos, Islandijos, Danijos, Šveicarijos ir visos Lietuvos. „Kai kurie Plungėje jau nebeturi nei tėvų, nei giminių, bet jie turi „Suvartuką“, – džiaugėsi vadovė.
Sveikindamas ansamblį Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis priminė, jog kultūros centrui greitai sukaks 85-eri, o tai reiškia, kad „Suvartukas“ – kolektyvas, ant kurio buvo pastatyta ne tik kultūros centro kultūros istorija, bet ir paties miesto kultūros tradicijų istorija. „„Suvartukas“ ilgą laiką buvo vienintelis Plungės ambasadorius, mūsų kultūros žinios nešėjas po visą Lietuvą ir pasaulį. Jei kas tais laikais žinojo Plungę, tai dėl to, kad yra „Suvartukas“. Visi mokėmės iš jų, jie yra visų mūsų dalis“, – akcentavo R. Matulis.
Sukakties proga jubiliatus sveikino Seimo narys Jonas Varkalys, meras Audrius Klišonis, perdavęs I. Baltikauskaitei Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen padėkos raštą, Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas.
„75 metai žmogui – solidus, gražus amžius. Kolektyvui 75 metai – beveik neįmanoma to pasiekti. Lietuvoje yra vos keletas ansamblių, kurie sulaukė tokios brandos. O „Suvartukas“ ne tik sulaukė – visus 75 metus jis ne tik žinomas Plungėje, Lietuvoje ir pasaulyje, bet ir užima svarbią vietą šokį mylinčių žmonių širdyje. Lenkiamės jums. Šie scenoje esantys žmonės – mūsų gražioji Lietuva. Žiūrint į visus, širdį užlieja ramumas, kad Lietuva išliks, kad išliks gražus liaudies šokio, tautinės muzikos, liaudies dainos žanras, kad jo nepakeis jokie kiti atkeliavę žanrai“, – gražių žodžių kolektyvui negailėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovės Živilė Adomaitienė ir Gražina Kasparavičiūtė.
Nors šventinis koncertas pralėkė lyg viena akimirka, „Suvartuko“ šeima skirstytis neskubėjo – juk taip smagu po daugelio metų susitikti, nuoširdžiai apsikabinti ir smagiai sutrypti bent vieną kadaise šoktą šokį.
