Minėdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį, prisiminkime, kokios buvo šv. Velykų šventimo tradicijos prieš šimtą ir daugiau metų, kas išliko bėgant metams ir dešimtmečiams, ką šiandien vėl galėtume atgaivinti – juk religines šventes vėl švenčiame niekieno nevaržomi. Kaip prasmingai praleisti šią pavasario šventę šeimos aplinkoje? Kokias tradicijas galėtume perduoti vaikams, kad jos būtų tęsiamos ir jų šeimose?
Velykos išlaikiusios nemažai senųjų tradicijų, tačiau jų prasmės dažnas nežino ir neprisimena. Vaikams reikėtų paaiškinti, kad tai svarbiausia metų šventė, nes ji mums kasmet primena, kad Jėzus Kristus atpirko mūsų nuodėmes ir Jo dėka turime naują gyvenimą. Kristaus prisikėlimas iš numirusių liudija, kad Jis visada su mumis. Prisiminkime, ką Jėzus dėl mūsų padarė, papasakokime vaikams apie Jo meilę ir pasiaukojimą. Prisiminkime nukryžiavimą ir mirties nugalėjimą. Jėzus pažadėjo prisikelti trečią dieną, ir Jis tą padarė.
Papasakokime mažiesiems jiems suprantama kalba ir apie Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį. Mokyklinukams galime paskaityti ir istorijų iš jiems adaptuotos Biblijos. Didįjį ketvirtadienį, kuris senovėje vadintas „švariuoju ketvirtadieniu“, pakvieskime atžalas kartu tvarkyti namus. Vaikai mėgsta padėti namuose, ypač laukdami švenčių. Jie su malonumu pagelbės, jeigu tai paįvairinsime senovinėmis tradicijomis ir pasakojimais. Didįjį šeštadienį, parsinešę iš bažnyčios pašventinto vandens, leiskime vaikams juo pašlakstyti margučius ir Velykų stalą.
Susėskime kartu su vaikais marginti kiaušinių. Juk margutis – svarbiausias Velykų akcentas. Manoma, kad tradicija dažyti kiaušinius atsirado prieš daugiau kaip septynis šimtus metų. Juos dažė visi: maži ir dideli, vargšai ir pasiturintys. Margučių turėdavo kiekviena šeima. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais augaliniais dažais: žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė – juodą, svogūnų lukštai – tamsiai rudą. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių, subrendusius javus. Pagal krikščionišką tradiciją geltona spalva simbolizuoja Jėzaus šviesą, raudona – kraują, violetinė – karalių spalva, juoda – mūsų nuodėmės, balta – džiaugsmo spalva.
Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė. Prie tiesios šakos mūsų protėviai pririšdavo eglės šakelių, šiame medelyje įtaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius. Velykų eglutėje dažniausiai būdavo devyni arba dvylika kiaušinių.
Tokiuose lizdeliuose, specialiai padėtuose ant palangių, taip pat ant lovelės galo pakabintose kojinytėse ar iš vakaro švariai nuvalytuose ir prie lovelės paliktuose batukuose margučius palikdavo ir paslaptingoji Velykė. Prasminga būtų vėl sugrąžinti į mūsų mažylių gyvenimą tikėjimą šia miela Velykų bobute, kurios niekam nėra pavykę pamatyti. Velykė gyvena miške, moka gražiai marginti kiaušinius, todėl, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į cukraus, vaško ar ledo vežimėlį ir Velykų naktį veža vaikams. Pilną margučių vežimėlį traukia pūkuoti kiškučiai arba gražus arkliukas su deimanto pasagėlėmis. Kad pirmieji saulės spinduliai neištirpdytų vežimėlio, Velykų bobutė važiuoja dar prieš jai patekant.
Kad vaikutis patikėtų, jog margučius naktį paliko Velykė, juos margindavo slapčia ir kitokius negu jau nudažyti kartu su vaikais arba susikeisdavo margučiais su kaimynėmis.
Kaimuose dar iki šių dienų išlikusi graži tradicija – vaikų ėjimas kiaušiniauti. Antrąją Velykų dieną mažieji lankydavo kaimynus, prašydami kiaušinių. Džiaugdavosi gavę kitokių negu namuose numarginti.
Kiaušiniavimo tradiciją kaime dar taip pat būtų galima atgaivinti. Mieste, žinoma, tai sunkiau įmanoma.
O kokios Velykos be linksmų žaidimų? Ypač populiarus – margučių ridenimas. Šį žaidimą gali žaisti ne tik vaikai, bet ir visa šeima bei svečiai. Galima surengti net čempionatą. Paprastai stengiamasi, kad nugalėtų pats mažiausias žaidėjas. Kaip gali apsieiti Velykų šventė ir be stipriausio margučio rinkimo? Kiekvienas šeimos narys išsirenka po kiaušinį ir juo daužo priešininkų margučius. Nugali tas margutis, kuris lieka sveikas. Tikima, kad laimėjusiajam tais metais viskas seksis.
Praėjus savaitei po Velykų švenčiamas Atvelykis, dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Tą dieną kiaušinius margindavo ir daužydavo tik vaikai. Jie nuo Velykų iki Atvelykio privalėdavo aplankyti savo krikšto tėvus, o ten jų laukdavo pats gražiausias margutis ir šiaip miela dovanėlė. Vaikai įteikdavo krikštatėviams savo darbo dovanėlę. Krikšto tėvai mažuosius būtinai pamatuodavo, kad pamatytų, kaip šie per metus užaugo.
Linksmų ir kūrybingų visiems šv. Velykų!
