Kulių gatvė Rietave – tarsi dviveidė: vienas jos šaligatvis išklotas naujomis plytelėmis ir gražiai apželdintas, kitas – „susiraukšlėjęs“ nuo senatvės. Laimei, čia gyvenantys žmonės savo sodybas puoselėja nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje įsikūrę. Tarp gražiai besitvarkančiųjų – Zita ir Jurgis Sebeckai.
Sužavėjo amarilis
Sutuoktinių pastangas gyventi gražiai pastebėjo ir apžiūros-konkurso „Geriausiai Rietavo mieste tvarkomi sklypai“ vertinimo komisija. Jos narių bendru sutarimu, Zitos ir Jurgio Sebeckų sodyba (Kulių g. 14) šiais metais išrinkta gražiausiai sutvarkyta senjorų sodyba Rietavo mieste.
Išgirdusi tokią naujieną, Z. Sebeckienė stebėjosi: „Kai komisija mus aplankė, buvome ką tik grįžę iš Londono. Dvi savaites veja nepjauta! Net rankos nutirpo. Bet, matyt, mano amariliai visus sužavėjo. Vienas tuo metu lyg išprotėjęs žydėjo – dvidešimt žiedų buvo išskleidęs“.
Viską daro savo rankomis ir gerai apgalvoję
Įsikalbėję su sodybos šeimininke, sužinojome, kad ji kilusi iš Telšių, o vyras Jurgis – iš Plungės rajono. Kelis savo gyvenimo dešimtmečius pora praleido Jonavoje, o vėliau, galbūt, prigimties šaukiami, sugrįžo į Žemaitiją. Įsigiję seną sodybą Rietave, sutuoktiniai ėmė ją tvarkyti, kasmet vis labiau gražindami ir namą, ir aplinką. Taip senas gyvenamasis medinis pastatas pamažu virto erdviu, tinkuotu namu, o 12 arų sklypas – širdžiai ir akiai maloniu žemės lopinėliu.
Namo priestatą surentė, fasadą aptinkavo ir naują tvorą įrengė šeimininkas. Gyvenime baldžiaus ir statybininko duonos ragavusiam vyriškiui samdyti meistrų neteko, juolab kad prireikus pagalbininko žmona darbuose talkina. Aplinką sutuoktiniai taip pat tvarko kartu: pasitaria, popieriuje planą nubraižo, suskaičiuoja, kiek kokių medžiagų ar augalų reikia, o tada jau sumanymą realizuoja. Menka bėda, jei kartais nuomonės išsiskiria ir tenka žodžiais susikirsti, mat, anot Zitos, ginčuose geriausi sprendimai surandami.
Svajones įgyvendina pamažu
„Jei loterijoje laimėtume daug pinigų, viską iš karto sutvarkytume. Gyvenant iš pensijų, sumanymus tenka įgyvendinti pamažu. Šiemet rinkomės, ką pirmiau tvarkyti – aplinką ar ūkinio pastato fasadą. Ėmėmės sklypo. Nenoriu aš per dienas darželiuose klūpėti, tad nutarėme gėles į vazonus sodinti, o dekoratyvinių augalų kompozicijas akmenėliais dekoruoti. Daug jų prireikė – keturių tonų, bet lūkesčius pateisino. Prisodinome tujų, pušelių, slenkančių kadagių – ir gražu, ir priežiūros nedaug reikalauja. Naują veją pasėjome. Dabar ji lygi, vienoda. Trumpai nepjauname – pastebėjome, kai žolė trumpa, tuoj samanos įsiveisia. Fontaną neseniai kieme įrengėme – smagu geriant kavą pavėsinėje vandens čiurlenimo klausytis“, – džiaugėsi šeimininkė.
Sutuoktinių Sebeckų kieme – ne tik išpuoselėta veja. Atokiau, sklypo gale, įsitaisiusios daržo lysvės, kuriose šeima prieskonių, agurkų, braškių užsiaugina. Šiltnamyje noksta pomidorai, geltonuoja paprikos. Šalia uogas brandina serbentų, šilauogių krūmai. Jų nedaug – tik tiek, kiek reikia dviem žmonėms. Sutuoktiniai šiemet nupjovė dvi trešnes. „Geriau erdvė, nei medžiai, paukščiams uogas auginantys“, – praktiškai mąstė moteris.
Keliais po sodybą
neina – laisvą laiką
skiria pomėgiams
Viskas suplanuota taip, kad „parduoti savo dienų ir eiti po sodybą keliais“ jos savininkams nereikia. Tiek žiemą, tiek vasarą Zita ir Jurgis turi laiko pomėgiams. Sugalvoję kada į Klaipėdą, Plungę nuvažiuoja. Dukrą Daivą, gyvenančią Jonavoje, aplanko, anūkais – septyniolikmete Diana ir penkiolikmečiu Deividu – pasidžiaugia. Sūnus Vaidas Londone gyvena. Kartais jis su šeima pas tėvus atvyksta, o kartais tėvai, pasiilgę penkiametės anūkėlės Evelinos, patys į Londoną nukeliauja.
Energijos sutuoktiniams netrūksta. Zita visą gyvenimą kultūros srityje dirbo. Šurmulys ir žmonės jos nevargina. „Kultūros renginiai dažniausiai vakarais vykdavo. Turbūt įpratau ilgai vakaroti – anksti užmigti negaliu. Dažnai iki pusės dviejų nakties žiūrime televiziją: Jurgis mėgsta įvairias sporto rungtynes, aš – melodramas. Po gero filmo – ir sapnai gražesni, ir miegas saldesnis“, – kalbėjo Z. Sebeckienė.
Apie metus negalvoja
Kalbantis su namų šeimininke, vis knietėjo paklausti, kodėl iš Jonavos į Rietavą atsikėlė, o ne į kokį kitą Žemaitijos miestą? Nutaikiusi tinkamą momentą, uždaviau poniai Zitai ir šį klausimą. Paaiškėjo, kad namą Kulių gatvėje Sebeckams 1997 metais „prirodė“ jų pažįstamas rietaviškis Petras Kupetis. Žinodamas, kad sutuoktiniai svajoja parduoti butą ir nusipirkti namą, vieną dieną paskambino ir pranešė apie kaimynystėje parduodamą sodybą.
„Jonavoje turėjome 3 kambarių butą, už miesto – kolektyvinį sodą. Gražiai jis buvo sutvarkytas, bet vyras vis svajojo apie nuosavą kiemą, garažą jame. Todėl sulaukę Petro skambučio iš karto išvažiavome į Rietavą. Namas patiko, miestelis – irgi. Jau ne kartą anksčiau jame buvome lankęsi. Kai pranešėme naujieną vaikams, labai nustebo. Bet mudu su vyru jau tokie – nusprendėme, tai nusprendėme. Pardavę butą, atsikėlėme čia ir pradėjome kurti naują gyvenimą. Vyras bendrovėje „Sauslaukio statyba“ darbą gavo, aš – parapijos senelių globos namuose. Dabar abu jau nebedirbame, gyvename tik sau. Kaip sakoma: anksčiau buvome jauni ir gražūs, o dabar tik gražūs. Metų naštos nejaučiu, nes apie juos ir negalvoju – darau, kas man patinka, rengiuosi, kaip man patinka“, – atviravo jaunatviška, energija trykštanti moteris.
Norėtų, kad išpjautų medžius
Atsisveikinome su ponia Zita ties kiemo vartais, stovėdamos ant to seno, suskeldėjusio Kulių gatvės šaligatvio. Gražios sodybos šeimininkė ant valdžios, užmiršusios jį sutvarkyti, neburnojo. „Būtų gerai, kad nors tuos didelius medžius kas išpjautų. Uosio sėklų vėjas rudenį prisėja tarp kiemo trinkelių, tad pavasarį, joms sudygus, daigelius iš tarpų po vieną tenka krapštyti. Tačiau dar blogiau – negyvenama sodyba kaimynystėje. Patvoryje augančių medžių šakos ir šaknys, kaip ir piktžolės, į mūsų sklypą veržte veržiasi. Prašėme šeimininko tvarkytis – nesitvarkė. Girdėjome, kad namą pardavė. Lieka tikėtis, kad jį nusipirko geri, supratingi žmonės, kad turėsime dar vienus tvarkingus kaimynus“, – vylėsi Z. Sebeckienė.
