Pavasarį, kai iš žemės kalasi pirmoji žolytė ir kai pradeda skleistis žibutės, širdį užplūsta gerumas. Antai šalia gyvenantis kaimynas, eidamas pro šalį, taip linksmai nusišypso, kad pamiršti, kaip tave visai neseniai be jokio reikalo palydėjo tokiais žodžiais…
Tačiau svarbu – dabar, o dabar linksma ir smagu, nes pagaliau prašvito taip ilgai ir kantriai laukta saulė. Lėtai eini per kiemą ir džiaugiesi. Ir ko skubėti? Štai kaimynių būrelis kalbasi ir net rankomis mosuoja. Galvoji – ir jos pavasariu džiaugiasi, nes ausis pagauna vėjo atneštą daug kartų širdyje kartotą žodį „pavasaris“… Deja, priėjusi arčiau, suklūsti – šis žodis nuskamba kažkaip kitaip. Nustembi ir paklausi: ko tokios piktos? Moterys, lyg laikrodžio rodyklė, nukrypsta į vieną pusę ir beveik vienu balsu išrėkia klausimą: ar nematai?
Matau, matau… Jau gera savaitė kiekvieną dieną, eidama pro šalį, matau šalia šiukšlių konteinerių krūvą medžių šakų, betono gabalų ir šiaip visokiausių atliekų, kurių smarvė užgožia net pavasarį. Stengiuosi negalvoti, neužuosti ir neprarasti vilties, kad kitą dieną jau bus švaru ir niekas nebandys ištrinti pavasario spalvų. Šitaip raminu ir kaimynes, bet ore tyvuriuoja tokia įtampa, kad, rodos, tuoj tuoj pasigirs griaustinis. Paaiškėjo ir priežastis: neseniai buvo užsukęs vienas iš miesto viršininkų ir pareiškė, jog niekas tų šiukšlių neišveš, tai esąs pačių gyventojų rūpestis. Moterys suskatusios aiškinti, jog šiukšlės esančios privačių namų šeimininkų, o už konteinerių išvežimą nemažai sumokėjo daugiabučių gyventojai, tačiau atvykėlis tik burbtelėjo, jog tai esąs ne jo reikalas, ir ramiausiai nužingsniavo savo keliais.
Vadinasi, šiukšlės taip ir gulės. Visai šalia manęs stovėjusi moteris lyg pati sau kalbėjo: mačiusi, kas tas šakas čia vilko, bet nesakysianti, nes bijanti. Juk gali jai net langus išdaužyti.
Gal ji ir teisi… Juk gyvename ne Vokietijoje ar Prancūzijoje, o tik Lietuvoje.