Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį, vadovaudamasis Konstitucija ir atsižvelgdamas į Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės teikimą, dekretu paskyrė Gintautą Jakštą švietimo, mokslo ir sporto ministru. Jis pakeitė iki tol šias pareigas ėjusią Jurgitą Šiugždinienę. Pokyčiai ministerijoje mūsų kraštiečiams turėtų būti įdomūs, kadangi naujasis ministras – plungiškis.
G. Jakštas nėra naujokas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Iki šiol jis ėjo viceministro pareigas ir buvo atsakingas už studijas, mokslą ir technologijas. I. Šimonytė, teikdama jo kandidatūrą, akcentavo, jog atsižvelgiant į dabartinėje ir ankstesnėje kadencijose pradėtus pokyčius ir reformas, kurių įgyvendinimas reikalauja, kad ministras nedelsiant visapusiškai galėtų eiti pareigas, į šį postą ir buvo siūlomas esamos ministerijos politinės komandos narys.
„Plungė“ suskubo pakalbinti naująjį ministrą.
– Gerbiamas Gintautai, sveikiname tapus ministru. Kalbamės jau po darbo valandų, reikia manyti, kad naujos pareigos pareikalaus nuo šiol dar daugiau Jūsų asmeninio laiko.
– Neskaičiuoti darbo valandų įprasta buvo ir būnant viceministru, ypač pirmus metus, kol visi planai, strategijos buvo parengti, viskas sustyguota ir padaryta. Paskui pradėjau sutilpti į dešimties valandų darbo dieną, bet pradžioje ir šešiolikos neužtekdavo. Panašiai, matyt, bus ir dabar. Viceministru dirbau 2,5 metų. Liko 1,5 metų iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos. Tiek turėtų trukti mano darbas ministru.
– Kiek netikėtas Jums buvo pasiūlymas imtis švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigų?
– Iki pirmo pokalbio su premjere neturėjau jokios nuojautos, kad man bus pasiūlytas švietimo, mokslo ir sporto ministro postas. Man patiko dirbti ministrės J. Šiugždinienės komandoje. Visa komanda puikiai dirbo, su veikla viskas buvo gerai ir priekaištai ministrei buvo ne dėl veiklos. Būčiau mielai tęsęs darbus, bet nutiko taip, kaip nutiko. Nebuvo taip, kad norėjau tos pozicijos ar kad sakiau, jog iškart gavęs pasiūlymą sutinku būti ministru. Suprantu didelę atsakomybę, kuri ateina su šiomis pareigomis, ir darbo sąlygas. Ne tik mane tai paliečia, bet ir mano šeimą, visiems nelengva bus. Tačiau norisi pabaigti tai, ką pradėjome, todėl teko perimti estafetę likusiam šios kadencijos Vyriausybės laikui.
– Tai tapęs ministru kokių nors pokyčių neplanuojate?
– Kaip minėjau, norisi baigti pradėtus darbus, todėl programos iš esmės tikrai nekeisime. Yra labai aiškūs tikslai, ko mes norime švietimo, mokslo, sporto srityse.
Nesileisdamas į detales, galiu pasakyti, kad tikslas mokslo srityje – ne tik siekti, kad mūsų mokslas galėtų konkuruoti tarptautiniu mastu, bet yra būtina atsigręžti ir į jo panaudojamumą, kokių rezultatų jis duoda. O tai gali „ateiti“ tiek per studentus, tiek per bendradarbiavimą su įmonėmis ir pačius studentus įtraukiant į mokslines veiklas, tiek kuriant programas, priemones, kad rodikliai būtų orientuoti ne tik į straipsnius, bet ir į tai, kokį efektą sukurs visuomenei per verslą, per valdžios institucijas.
Pagrindinis tikslas švietimo srityje yra visiems prieinamas kokybiškas švietimas. Neretai dabar tarp mokyklų atsiranda susipriešinimas, nes kuo mažiau mokinių, tuo sudėtingiau užtikrinti ugdymo kokybę. Turime atsižvelgti į tai ir subalansuoti mokyklų tinklą. Jei kalbėsime apie pradinį ugdymą, tai tokių mokyklų tinklas gali būti plačiau „padengtas“ arčiau vaiko, arčiau namų, nes nereikia keliolikos mokytojų, kad skirtingų dalykų mokytų, o kuo aukštesnė mokymosi grandis, tuo yra sudėtingiau užtikrinti sąlygas ir iš mokytojo, ir iš vaiko perspektyvos žiūrint. Todėl tas tinklas turi būti šiek tiek retesnis. Tačiau bet kokie pokyčiai turi būti pasiekiami irgi per protingą laiką. Kiekvienu laipteliu aukščiau reikalingi didesni resursai, mokytojų įvairovė ir didesnis sutelktumas, bet vaikai yra didesni, tad tas pavažiavimas keliolika minučių neturėtų sudaryti kliūčių.
Mums svarbu, kad, įgyvendinant bet kokius pokyčius, reformas, būtų į juos įtraukti mokytojai, nes dabar matome, kad bendruomenės ne iki galo jaučiasi atstovaujamos. Norisi girdėti ir mokytojų balsą, kaip ir sportininkų, kai kalbame apie sportą, ar mokslininkų, kai kalbame apie mokslą. Kad sprendimai, kuriuos priimame, būtų kuo arčiau žmonių, kuriuos jie liečia. Dažnai komunikacija pasiklysta. Matome ir iš pavyzdžių, kai dirbama keliose mokyklose ir suprantama, kad ministerija ta pati, o taisyklės labai skiriasi. Dažnai mokykloje teigiama, kad ministerija „nuleido“, nors kartais būna ir pačių mokyklų iniciatyva, bet jei mokytojai jos nenori, sakoma, kad tai yra ministerijos nurodymas. Norime komunikuoti, kas yra pačių mokyklų atsakomybė, ką savivaldybė priima, ką – ministerija. Kad ir ta pati „Tūkstantmečio mokyklų“ programa. Ji įgalina savivaldybes priimti sprendimus tiek dėl savo tinklo, tiek dėl investicijų.
Viskas turėtų eiti linkme, kad ne ministras padarys mokytojo profesiją prestižinę ir ne vienas ministras švietimo kokybę pakels. Čia yra mūsų visos visuomenės rūpestis.
– Daug dėmesio skiriama nuo naujų mokslo metų startuojančiam įtraukiajam ugdymui. Abejojama, ar tinkamai esame tam pasiruošę. Kokia Jūsų nuomonė?
– Ta sritis iš tikrųjų yra labai „subaubinta“. Sprendimai padaryti gana seniai, ir jeigu pažiūrėtume į mokyklas, tai daugelis vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, jau yra bendrojo ugdymo mokyklose ir bendrojo ugdymo klasėse. Tačiau tam, kas jau dabar vyksta, nėra tinkamai pasiruošta. Todėl įtraukiajam ugdymui reglamentavimas praktiškai nesikeičia, tiesiog atsiranda įgalinimas įgyvendinti modelį, kuris praktikoje vykdomas ir dabar. Kaip minėjau, jau ir dabar yra klasėse vaikų, turinčių įvairių poreikių, bet nėra pagalbos mokytojui, nėra ir patys pedagogai paruošti, trūksta jiems įvairių kursų, kaip dirbti su skirtingais vaikais. Neretai trūksta ir infrastruktūros, metodinės pagalbos. Išliks ir ateityje specialiosios mokyklos, kurios veiks ir kaip metodiniai centrai, kad padėtų mokytojams, bet taip pat kaip ir iki šiol galės priimti vaikus, kurie turi specialiųjų poreikių. Taigi nėra taip, kad kažkas labai reikšmingai pasikeičia, išskyrus tai, kad mes turime investuoti į darbo sėkmę.
– Dar viena problema, kuri ypač aktuali ir Plungės rajonui, – pedagogų trūkumas.
– Kai ką esame dėl mokytojų rengimo jau padarę. Pavyzdžiui, į pedagogikos studijas, palyginus su prieš gerą dešimtmetį buvusiais skaičiais, dabar priimama daugiau studentų. Bet didžiausias pokytis susijęs su tuo, į kokius dalykus jie priimami. Visų dalykininkų mokytojų yra ruošiama tiek, kiek jų reikia sistemai. Po studijų apie du trečdalius nueina dirbti mokytojais, o anksčiau būdavo apie trečdalį. Praėjusiais metais priimta į pedagogiką apie 1 700. Išlaikydami tokį skaičių per 10 metų paruošime apie 17 tūkst., per 20 metų – 34 tūkst. specialistų. Iš viso mokytojų yra apie 30 tūkstančių, tas skaičius atrodo atitinkantis realijas, bet matome, kad mokytojų, kurie išeis į pensiją, yra gerokai daugiau negu vidutinio amžiaus. Todėl turime ir toliau skatinti rinktis mokytojo profesiją. Mes neribojame priėmimo į aukštąsias mokyklas, stengiamės kurti geresnes sąlygas.
Yra sukurta ir skatinimo priemonė pedagogikos studentams. Praeita Vyriausybė parengė priemonę, kad visi, kas pasirenka pedagogikos studijas, gauna valstybės finansavimą ir 300 eurų stipendiją. Gera iniciatyva, bet ji suveikė taip, kad jaunuoliai rinkosi ne tas pedagogikos studijas, kur trūksta mokytojų. Ką mes pakeitėme? Padidinome stipendijas ir padarėme, kad jos būtų skirtos studentams, pasirinkusiems reikiamas programas. Ir kita skatinimo priemonės dalis – paskutinio kurso studentas gali sudaryti sutartį su savivaldybe ar mokykla, kurios įsipareigoja po baigimo įdarbinti studentą ir jis yra ne tik garantuotas dėl būsimos darbo vietos, bet dar gauna 500 eurų stipendiją. Startavo priemonė praėjusiais metais. Kiek mes buvome paskyrę stipendijų, ne visos buvo panaudotos, trūko dar aktyvumo. Raginčiau aktyviai dalyvauti pačias mokyklas, savivaldybes domėtis, nes jaunuoliai ieško tų galimybių. Reikia pradėti įdarbinimą ne tik standartiniu būdu paskelbiant skelbimą, sugalvoti ir kitų būdų, kalbėti su studentais.
Svarbu ir pats požiūris į mokytoją, kad ta profesija nebūtų „subaubinama“, nes, atrodo, matome tik neigiamus pavyzdžius. Suprantama, mokytojų atsiranda ir nepatenkintų, ir nelaimingų, pavargusių, bet yra ir tokių, kurie mėgsta savo darbą, eina į jį kiekvieną dieną su džiaugsmu. Tačiau dažniau išgirstame tuos, kurie nusivylę. Kaip tada susigundyti mokiniams stoti į pedagogiką, jei nuolat girdi, kaip skundžiasi? Mes turime visi kartu kurti tą prestižą, nes jis priklauso nuo to, kaip visuomenė vertina profesiją, kaip visuomenė priima profesijos patrauklumą, kaip mato jos naudą. Iš pačių mokytojų neretai girdime, kad komunikacija viešojoje erdvėje nėra labai pozityvi. Buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad patys mokytojai mano, jog jų profesija yra garbinga, reikalinga, džiaugiasi būdami mokytojais, visuomenė galvoja taip pat, bet mokytojai mano, jog visuomenė jų nevertina, nors visuomenė sako, kad vertina…
– Kalbantis su mokytojais neretai tenka išgirsti nuogąstavimų dėl per itin didelės jiems tenkančios biurokratinės naštos. Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
– Yra darbo grupė, sudaryta vyriausybiniu lygiu. Pasidomėsiu, kaip jai sekasi, ar reikia kokios pagalbos, nes ji veikia netrumpai, bet apčiuopiamų rezultatų neturime. Administracinė našta yra perteklinė biurokratija. Turime įvertinti, kur ji yra perteklinė, bet jos bus – tai neišvengiama civilizuotame pasaulyje. Tačiau ji negali būti naudos nekurianti. Mokytojui biurokratijos nemažai sukuria pati mokykla, savivaldybė ir ministerija. Neretai pedagogai galvoja, kad visi tie administraciniai reikalavimai yra iš ministerijos atėję, bet padirbę keliose mokyklose supranta, kad ministerija ta pati, tik kažkodėl skirtingai reikia ir planus paruošti, ir kitus dalykus padaryti… Reikia dalytis atsakomybe, koks reikalavimas iš kur atkeliavo ir kam to reikia. Nieko niekam nesinori daryti, jeigu nemato prasmės. Jei kažką reikia daryti, reikia labai aiškiai paaiškinti, kodėl tai yra būtina. Mes tikimės iš mokytojų, kad vaikų jie nemoko tiesiog tam, kad mokytų, bet parodytų, kam to reikia, taip ir mokytojams, jeigu jau kuriame kažkokią administracinę atsakomybę, tai reikia išsamiai išdėstyti, kam to reikia, ir neprikurti nebūtinų reikalavimų. Sudėlioti tik tai, kas kuria vertę.
– Kaip vertinate Plungės rajono švietimo sistemą, čia esantį švietimo įstaigų tinklą?
– Nesu labai išanalizavęs. Esu domėjęsis, kaip sekasi skirtingoms gimnazijoms, aišku, labai išsiskiria „Saulės“ gimnazija. Rajono abiturientų egzaminų, pagrindinio ugdymo pasiekimų vertinimai yra geresni nei šalies vidurkis. Už tai reikia dėkoti mokytojams, tėveliams, mokiniams, kurie turi motyvacijos. O dėl švietimo įstaigų tinklo – reikia žiūrėti, ar mažosios rajono gimnazijos turėtų veikti tokios, kokios yra dabar. Man, žvelgiant iš ministerijos pusės, labiausiai norisi vertinti, ar tose gimnazijose yra sukuriama kokybė, užtikrintumas, pasirinkimas vaikams, kokios mokytojų darbo sąlygos. Jei ne, klausimas būtų, ar nebūtų patogiau turėti didesnę gimnaziją mieste? Manau, buvo padaryta klaida, kad Plungėje liko tik viena gimnazija. Užtektų erdvės dviem gimnazijoms, ir, geografiškai žiūrint, tai būtų paranku mokiniams, atvykstantiems iš rajono. Jei galvotumėte apie tolesnę tinklo pertvarką Plungėje, manyčiau, reikėtų pamąstyti, ar tikrai mieste užtenka vienos gimnazijos, bet tikrai neanalizavau demografinių pokyčių, kaip mokinių skaičius keičiasi, kiek tuose Plungės rajono miesteliuose, kur dabar yra gimnazijos, kiek ateityje bus mokinių – reikia tai labai atidžiai išanalizuoti. Tačiau čia Savivaldybės sprendimai, mes, ministerija, galime padėti, patarti, bet už švietimo įstaigų tinklą pati Savivaldybė yra atsakinga.
– Gal Jūsų kaip ministro pirmasis išvažiuojamasis vizitas bus būtent į gimtą miestą – Plungę?
– Bus matyti. Negaliu pažadėti. Norėtųsi ir pas tėvus jau nuvažiuoti – gerą mėnesį Žlibinuose nesilankiau. Vizitų grafiko dar nenagrinėjau, reikėtų tęsti iniciatyvą „Ministerija be sienų“ – yra sudėliota nemažai vizitų. Kaip viceministrui tekdavo nemažai važinėti, norėtųsi tęsti šį ciklą, o apsilankymą Plungėje kaip ministrui galbūt taip pat reikės apsvarstyti.
– Dėkoju už pokalbį. Dar kartą sveikiname su naujomis pareigomis ir linkime sėkmės.
Kalbino Daiva GERIKIENĖ
