Praėjusiais metais Žemaičių dailės muziejus kartu su partneriais Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu ir Lietuvos istorijos institutu ėmėsi iniciatyvos priminti Žemaitijoje gyvenusių žydų istoriją, jų palikimą. Paskutinę sausio dieną muziejuje pristatytas vienas iš didesnių darbų – knyga „Žemaitijos žydų kultūros paveldo atspindžiai“.
Medžiagą leidiniui parengė Klaipėdos, Vilniaus universitetų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Kretingos, Švėkšnos muziejų darbuotojai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos specialistai, daug metų paveldą tyrinėjantys architektai. Bet prie tekstų, istorijos faktų daugiausia dirbti teko Lietuvos istorijos instituto darbuotojams dr. Eglei Bendikaitei ir dr. Dangirui Mačiuliui, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto dr. Hektorui Vitkui, plungiškiui visuomenininkui, žurnalistui, kraštotyrininkui, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo atstovui Eugenijui Bunkai ir Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojai, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojai dr. Jolantai Skurdauskienei.
„Tai žmogus, kuris sugeba derinti praktinį darbą muziejų srityje ir mokslinį darbą. Šios knygos atsiradimas didžiąja dalimi yra jos nuopelnas“, – pagyrų J. Skurdauskienei negailėjo leidinio pristatymo moderatorius D. Mačiulis.
J. Skurdauskienė susirinkusiesiems pasakojo, jog leidinio idėja gimė ne jos vienos galvoje. „Šviesaus atminimo Jakovo Bunkos dėka plungiškių atmintyje žydų istorijos paveldas buvo gyvas. Daug metų visiems žinomas holokausto memorialas, jis nuolat tvarkomas, lankomas, kiekvieną vasarą vyksta minėjimai žuvusių atminimui“, – sakė muziejaus direktoriaus pavaduotoja.
Į renginius, skirtus holokausto aukų atminimui, įsitraukia moksleiviai, Plungės viešoji biblioteka, Žemaičių dailės muziejus, Plungės turizmo informacijos centras. „Plungės „Saulės“ gimnazija – puikiai veikianti švietimo įstaiga, kuri vaikus supažindina su tolerancijos tema. Čia nuo 2006 m. rengiami scenaristo Ronaldo Harwoodo kūrybos konkursai. Ta veikla Plungėje – gyva, tiesiog reikėjo suburti žmones, nutarti, ką jau esame padarę, ką dar norėtume padaryti“, –
apie mintį išleisti knygą kalbėjo J. Skurdauskienė.
Muziejaus darbuotojos teigimu, per vieną susitikimą su pedagogais ir nuspręsta, jog vaikams reikia gilesnio žydų kultūros, istorijos pažinimo. Šiam tikslui įgyvendinti buvo organizuojamos įvairios kūrybinės laboratorijos, kurios daugeliui padėjo atsikratyti stereotipinio mąstymo apie žydus.
„Turbūt didžiausias suvokimas, kad einame teisinga linkme, buvo tada, kai po pirmojo susitikimo su moksleiviais Senamiesčio mokykloje, kur kalbėjome apie žydų kapinių istoriją, skaitėme antkapių užrašus, išvykstant mokiniai šūktelėjo, kad nepamirštume jų pakviesti ir į kitas kūrybines laboratorijas. Tai buvo savotiškas ženklas, jog vaikams įdomu ir jie tikrai nori žinoti“, – tvirtino viena iš leidinio sudarytojų. Anot jos, kūrybinėse laboratorijose dalyvavo apie 300 mokinių.
Istorikas, kuris domisi holokausto istorijomis, holokausto atminimu Lietuvoje, kuris tyrinėja antisemitizmą ir yra vienas geriausių šios srities specialistų – H. Vitkus. Jam teko dirbti su leidinio tekstais.
H. Vitkus minėjo, kad peržiūrėdamas tekstus kažko netikėto neaptiko, tačiau atkreipė dėmesį į kai kurias publikacijas. Nuostabą kėlė ne istorikų profesionalų, bet autorių praktikų darbai. Knygos sudarytojo manymu, šis leidinys žydų kultūros paveldo, istorijos tyrinėtojams bus pravartus.
„Eugenijus Bunka – įvairiose gyvenimo srityse atsiskleidęs žmogus, kuris kasdienine savo veikla ne tik žemaičiams, bet ir visam pasauliui pasakoja Žemaitijos žydų istoriją. Visa jo veikla liudija, kad jis mano, kaip svarbu atminti žydų bendruomenę, kurios neliko“, – plungiškį pristatė renginio moderatorius D. Mačiulis.
„Kas bebūtų, viskas sugrįžta. Svarbu žinoti ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip gyvenome. O tas gyvenimas yra paslėptas: niekas nieko nesako, niekas nieko nežino. Bet kai atsiranda žmonių, kurie nori žinoti istoriją ne tokią, kokią reikia žinoti tuo laiku, o tokią, kokia ji buvo tada, pradeda kilti įdomių ir svarbių dalykų. Kai visos tos žinios patenka į geras rankas, mums visiems akys atsiveria“, – paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie leidinio rengimą dėstė E. Bunka.
Pasak jo, nors Plungėje viskas vyksta natūraliai, tačiau tenka išgirsti: „Duok pinigų – padarysim.“ „Tada supranti, kas yra tikra, o kas ne, kas iš širdies, o kas už pinigus“, – pabrėžė plungiškis.
D. Mačiulis atkreipė dėmesį, jog knygoje publikuojamų straipsnių rinkinys laužo įsisenėjusius stereotipus, kad visi žydai gyveno pasiturimai ir nejautė nepritekliaus. Tą susidariusią nuomonę paneigia dr. E. Bendikaitės parengta publikacija „Mūsų miestelis Plungė“. Anksčiau ji buvo spausdinta Kaune jidiš kalba leistame dienraštyje.
Kaip minėjo E. Bendikaitė, pradėjusi versti tekstą į lietuvių kalbą iškart suprato, jog rašo ne paprastas, o labai gerai susipažinęs ir įsigilinęs į esamą situaciją žmogus. Ėmus domėtis, kas tas žmogus, paaiškėjo, kad tai J. Bunkos dėdė. „Versdama tekstą suvokiau kasdieninę žydų buitį. Ne įsivaizduotą, ne perteiktą po 50 ar 100 metų, bet būtent tą tikrąją. Susidariau socialinės realybės nuotrauką“, – įspūdžiais dalijosi istorikė.
Pasak jos, tam, kad būtų atskleista socialinė realybė, jog dauguma žydų balansavo ant išgyvenimo ribos, nuspręsta knygoje spausdinti visą tekstą su paaiškinimais.
Kodėl visi manė, kad žydai yra turtingi? „Kad visi žydai yra laimingi ir patenkinti, gerai gyvena, galėjo atsirasti dėl to, kad žydų religijoje labai svarbus dalykas yra aukojimas, pagalba kitiems. Čia jau nėra Dievo dovana, tai yra Dievo prisakymas. Net ir pats neturtingiausias žmogus per šabą visada turėjo duonos. Jei iš tikrųjų neturėdavo, duodavo labdaringos organizacijos. Savitarpio pagalba ir sudarydavo tokį įspūdį, kad visi turi ką valgyti, neturi jokių bėdų. Iš bendrystės, o ne dėl to, kad kiekvienas turėjo“, – paaiškino E. Bunka.
Jis trumpai papasakojo, kaip žydų bendruomenėse veikė labdaringos slaugymo, laidojimo ir kitos draugijos.
D. Mačiulio manymu, knygoje atsiskleidžia tai, kad žydiškojo paveldo lyg ir yra, bet iki šiol jis menkai pažintas, menkai su juo dirbama. O E. Bunka prasitarė, jog Tirkšliuose yra parengtas sinagogos rekonstrukcijos projektas, kuris netrukus turėtų būti pradėtas įgyvendinti. Be to, mažeikiškiai svarsto, jog ten galėtų atsirasti ir Žemaitijos žydų muziejus.
„Jei kas ką turite, kas yra žydiška, laikykite. Jei bus muziejus, galėsime ten viską atiduoti. Aš jau renku“, – ragino susirinkusiuosius E. Bunka.
Prakalbus apie Žemaitijos žydų muziejų natūraliai kilo klausimas, ar egzistuoja tokia samprata, kaip Žemaitijos ar kito regiono žydai. „Aš kaip tyrinėtoja tokio identiteto nepastebėjau. Sakyčiau, daugiau vyrauja štetlo, miestelių identitetas, bet ne regiono“, – teigė E. Bendikaitė.
„Mes esame didžiulio akademinio darbo rezultatų apvainikavimo liudininkai. Itin džiugu, kad šią idėją generavo dr. J. Skurdauskienė. Turime nuostabią darbuotoją. Žemaičių dailės muziejus išlaikomas Savivaldybės, bet vykdo tokius projektus, kurie galėtų būti pavyzdžiu ir Vilniui, ir Klaipėdai, ir Šiauliams, ir kitiems. Ši idėja turi baigiamąjį akordą. Viskas surašyta knygoje, o išliekamoji vertė bus visiems amžiams“, – sveikindamas knygos autorius, sudarytojus kalbėjo muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
Į šią knygą įtraukti tekstai – ne vienerių metų veiklos rezultatas. Skaitytojų dėmesiui pateikti moksliniai straipsniai ir apžvalgos yra ilgametis žydų istorijos ir kultūros paveldo Žemaitijoje tyrėjų darbas.
Knygą įsigyti galima Žemaičių dailės muziejaus kasoje. Leidinio taip pat galima ieškoti Plungės ir didžiosiose Lietuvos viešosiose bibliotekose.
