Pernai Palangos medžiotojų šventėje susipažinau su ten savo trofėjus eksponuojančiu Sigitu. Išsikalbėjome. Pakvietė atvažiuoti, sakė, jog parodys nematytas šerno iltis. Netrukus ir nuvykau. Tikrai iltys besančios nematytos. Apatinės buvusios suaugusios. Išimant jas teko perlaužti. Vienoje pusėje liko pupos dydžio suaugimas.
Pasakok, sakau, apie tą šerną, kaip, kur tokį sumedžiojai. Tas dėsto: „Nuvažiavau į kaimą aplankyti seniai matytą vaikystės ir jaunystės laikų draugą. Tas išėjo pasitikti. Po kiemą laksto vištos. Mano draugelis ėmė bartis ant šerno, kuris vis jas paleidžia. Nė velnio nesuprantu. Pasirodo, kamaroje laiko vištas. Durys be spynos, paprasčiausiai užremtos pagaliu, kaip dažnai kur kaime pamatysi. Tai šernas pagalį nuverčia, durys prasidaro, o tas įeina į vidų. Eik, sako, į kamarą ir pamatysi tą šerną. Netikiu tuo, bet einu. Vos nosį į vidų kyštelėjau, pro mane net užkliūdamas išpuolė didžiausias šernas. Esu medžiotojas, bet išsigandau.
Draugas juokiasi. Sako, jog tas šernas gal prieš metus pasirodė. Kasdien jį mato. Stasys (vardas pakeistas) prie netoliese tekančio upeliuko verda degtinę. Tai tas knislius ateina ir siurbia išpiltą brogą, o paskui apgirtęs po kiemą trainiojasi. Įsigudrino užeiti į kamaroje esantį vištininką ir ten drybso. Visi prie jo pripratę. Nubėga, sako, bet už pusvalandžio vėl bus kieme.
Ėmiau aiškinti, kad su tokiu šernu ne juokai, kas nors jam nepatiks ir užpuls, pats didelis, iltys net apie visą snukį. Man pasiūlė atsivežti šautuvą ir jį nudėti. Išlėkiau šautuvo. Atsivežiau. Šernas jau besisukiojąs po kiemą. Pykštelėjau „devinkėmis“ ir krito vietoje. Lupam kailį. Kai peiliu pabraukėme apie snukį, aptikome apsisukusią kilpą. Ji besanti įaugusi į kailį. Vargšelis negalėjo prasižioti, tai tik brogą sugebėdavo susiurbti, nuo jos apgirsdavo. Dar aptikdavo sumaigytus vištų kiaušinius – skystį susiurbdavo. O šernas tikrai buvo didelis. Manau, kad svėrė apie 250 kilogramų.“
Joo, dėl tokio pasakojimo ir pamatytų ilčių vertėjo trenktis pas tą medžiotoją.