Prieš 30 metų, rugpjūčio 23 dieną, tris valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją – suvienijo bendras laisvės siekis, kuris buvo išreikštas unikalia, analogų pasaulyje neturinčia forma. Taip gimė Baltijos kelias – išskirtinė vienybės manifestacija, kai gyva žmonių grandinė sujungė šias valstybes į vieną. Taip aiškiai pademonstruotas noras būti nepriklausomiems nuo Sovietų Sąjungos. „Tai išties buvo kažkoks stebuklingas laikas, kada kiekvienas, stovėjęs tame kelyje, iš tikrųjų pajautė laisvę“, – prisimindama šį įvykį, sako Baltijos kelio dalyvė plungiškė Judita Stankutė.
Istorija šiandien mena, kad lygiai prieš 30 metų Vilniaus Katedros aikštėje šalia Gedimino bokšto susirinkę žmonės pradėjo Baltijos kelią. Gyva grandine nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline žmonės simboliškai atskyrė Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir taip visam pasauliui parodė, kad šios trys šalys turi vienintelį norą – būti laisvos ir nepriklausomos.
Baltijos kelio idėja kilo 1989–ųjų pavasarį, kai trijų Baltijos tautų išsivadavimo judėjimų – Lietuvos sąjūdžio, latvių Tautos fronto, estų Liaudies fronto – atstovai susirinko į bendrą suvažiavimą Taline ir priėmė sprendimą surengti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų bendrą masinę akciją. Baltijos keliu pavadintoje manifestacijoje dalyvavo apie 2 mln. žmonių.
Tarp tris Baltijos valstybes rankomis apglėbusių žmonių buvo ir plungiškių. Daug kam puikiai pažįstama Judita Stankutė (Plungės rajono savivaldybės tarybos narė, Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos pedagogė) taip pat buvo šio išskirtinio istorinio įvykio tiesioginė liudininkė. Tiesa, ji nebuvo tarp tų, kurie iš Plungės į Baltijos kelio akciją vyko organizuotai: Judita ten su artimaisiais nuvažiavo savarankiškai. „Išvykome vakarop, bet spėjome. Jausmas, kurį patyrėme ten būdami, tikrai sunkiai nupasakojamas“, – kalba J. Stankutė.
Mūsų pašnekovė augo šeimoje, kurioje buvo branginama ir vertinama tikėjimo laisvė, o su ja kartu buvo puoselėjama ir valstybės laisvės idėja. „Mano tėvelis, buvęs politinis kalinys, po dešimtmečio darbo šachtose, būdamas 50 metų, pagal tuomet galiojusius įstatymus išėjo į pensiją. Vėliau neoficialiai dirbo ūkvedžiu Plungės bažnyčioje, apskritai nemažai kunigų buvo jo draugai. Tai ir vyskupas Antanas Vaičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kt. Tą rugpjūčio 23–iąją tėvelis į Baltijos kelią vežė kunigą Našlėną, kitus dvasininkus. Kaip dabar pamenu: prieš tuos trisdešimt metų buvo lygiai tokia pat graži rugpjūčio diena kaip šiandien (su Judita kalbėjomės pirmadienį – red. past.). Tada dar grįžau namo iš Klaipėdos, kur studijavau“, – mena Stankutė.
Mintis prisijungti prie Baltijos kelio dalyvių, pasak Juditos, kilo, galima sakyti, spontaniškai. Be jokių išankstinių planų, be jokių susitarimų, tiesiog pasąmonėje buvo jausmas, kuris neapleido visą dieną – vykti ir taip palaikyti žmonių siekį būti laisviems yra būtina. „Nežinojome, nei kaip viskas vyks, nei kur, girdėjome, jog Plungės atkarpa yra kažkur prie Pasvalio, taigi išsiruošėme gana vėlai, po pietų, manėme, kad tikrai spėsime“, – pasakoja moteris. Vykta kartu su broliu Sauliumi bei kaimynais Jonaičiais. „Kaimynai dar buvo pasisiuvę nedidelę trispalvę, iškišome ją pro langą ir geltonu brolio žiguliuku išvažiavome“, – su šypsena kalba pašnekovė.
Pasiekti Plungės rajono savivaldybei skirtą atkarpą Baltijos kelyje ties Pasvaliu vis dėlto nebuvo taip paprasta. Kaip šiandien Judita mena vaizdą: mašinos rieda į vieną pusę keturiomis juostomis, norintiems pravažiuoti priešais – jokių šansų. „Apėmė toks jausmas, kad visa Lietuva tuomet judėjo viena kryptimi, atrodė taip, lyg vyktų masinė evakuacija iš Lietuvos“, – vaizdingai palygina atmintyje iškylančius istorinius įvykius J. Stankutė.
Anot plungiškės, tada susidariusios automobilių spūstys nieko neerzino, žmonės nesibarė, nepyko. Kaip kitaip, juk žinojo, kad visus juos jungia vienintelis tikslas – Baltijos kelias.
Staigmena Juditai buvo ir tai, jog istoriniame kelyje tarp didelės masės žmonių į ranką ji įsikibo saviškiui – plungiškiui mokytojui Antanui Pagojui. „Pasirodo, jis irgi kartu su savo šeima atvyko savarankiškai. Paskui su jais mes dar kurį laiką neišsiskyrėme, susėdome pakelės pievoje, pakalbėjome, pabuvome. Kai eismas kiek sumažėjo, grįžome namo“, – pasakoja J. Stankutė.
Pašnekovė sako,jog dabar gerai ir nepamenanti, kiek laiko truko pati rankų susikabinimo akcija, tačiau tada išgyventas jausmas ilgam įsirėžė: virš galvų praskrendant lėktuvams, iš tranzistorių sklindant informacijai apie sėkmingai vykstančią manifestaciją visose trijose Baltijos valstybėse, vienybės ir laisvės idėja kaip niekad pasirodė artima. „Tai buvo euforija, kažkoks stebuklas. Tada tikrai pasijutome laisvi, nebijantys kalbėti, nebijantys parodyti savo jausmų ir laimės dėl savo valstybės. Pasijutome kaip tikra tauta. Tada net nebuvo minčių, kad Baltijos kelias galėtų neįvykti. Žinojome, jog nuo šiol viskas bus kitaip, tikėjome tuo“, – sako Baltijos kelio dalyvė.
Ar, praėjus 30 metų po šio istorinio įvykio, žmones pavyktų suvienyti tuo pačiu tikslu? J. Stankutės manymu, vargu ar apskritai būtų verta atkartoti kažką panašaus į Baltijos kelią. „Gal tiesiog nebėra tokio poreikio. Juk dabar žmonės, ypač jaunimas, neįsivaizduoja, ką reiškia gyventi, kai negali elgtis laisvai, kai bijai dėl išsakytos savo nuomonės, kai negali eiti į bažnyčią, kai reikia slėpti savo tikruosius įsitikinimus. Man teko pajausti, ką tai reiškia: buvo pasakyta, jei netapsiu komjaunuole, negausiu diplomo. Išgyvenome didelių suvaržymų laikus“, – prisimena plungiškė, pridūrusi, jog Baltijos keliui ir jo neštai idėjai galbūt būtų galima prilyginti įvykusias partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago valstybines laidotuves. Juk tai – pergalės ir laisvės ženklas, liudijęs istorinį teisingumą mūsų šalies atžvilgiu.
