Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma – vienoje iš svarbiausių pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių – Asyžiaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės bazilikoje – švenčiama Atleidimo šventė, paprastai vadinama Porciunkule.
Porciunkulės bažnytėlę 1209 m. savo rankomis atstatė ir kaip savo ordino dvasinį centrą atnaujino pats šv. Pranciškus. 1216 m. iš popiežiaus jis išprašė malonę, kad tikintieji, atlikę išpažintį, lankydami šią bažnytėlę, pelnytų visuotinius atlaidus. „Noriu, kad visi nueitumėte į dangų“, – sakė Šv. Pranciškus, pirmą kartą švęsdamas Porciunkulės atlaidus. Vėliau toje vietoje, kur stovėjo Porciunkulės bažnyčia, buvo pastatyta didelė Marijos Angelų Karalienės bazilika, kuri tiesiog apgaubė mažą koplyčią. Dabar Porciunkulės koplyčia yra bazilikos viduje.
Šūkiu „Pax et Bonum!“ („Taika ir gėris!“) Šv. Pranciškus viduramžiais įvedė naują ramybės aušros erą. Išgirdęs Viešpaties kvietimą, pakeitęs savo gyvenimą, jis tapo Bažnyčios atnaujintoju. Ilgai nelaukęs, paprastais žodžiais pradėjo sakyti pamokslus. Visus ragino daryti atgailą. Ką jis pasakodavo, būdavo neišpūsta, nepagražinta ir lietė tik viena – taiką ir ramybę, kaip aukščiausią žmogaus gėrį. Taiką su Dievu, laikantis jo įsakymų, taiką su žmonėmis, patiems dorai elgiantis, taiką su savimi pačiu, turint ramią sąžinę. Šv. Pranciškus jautė aukštą žmogaus pašaukimą šlovinti Viešpatį ir kvietė tai daryti ne tik žmogų, bet ir visą gyvąją bei negyvąją kūriniją, ragindamas giedoti garbės himną Galybių Dievui.
Minias maldininkų patraukia Asyžius ir šiandien. Pasakojama, jog, priblokšti didingos Romos, jie skuba į Pranciškaus miestą atsikvėpti, kad vėl savyje sugrįžtų į Kristaus atneštąją Evangelijos ramybę, kurią čia praeityje skelbė Dievo dainius. Asyžius – lyg altorius tekančiai saulei. Šventajam sostui prašant, 1944 metais vokiečiai Asyžių paskelbė ligoninės miestu, ir taip jis išvengė karo nelaimių. Asyžius – tai Dievo tvirtovė ir naujoji Jeruzalė, kur „Pax et Bonum“ šviečia visu giedrumu ir ramumu… Šiame mieste balandžiai tupia svečiams ant pečių ir sau burkuoja. Tai miestas, kuriame visi gali melstis prie Šv. Pranciškaus, pasidžiaugti Gioto ir kitų autorių meno kūriniais. Asyžių dažnai aplanko popiežiai ir meldžiasi, prašydami Šv. Pranciškaus užtarimo, kaip taikos šventojo. Kiekvieną naujai atvykusį piligrimą pasveikina lotyniškas užrašas virš Porta Nova: „Pax et Bonum“.
„Kas gi tu esi, Šventasis Pranciškau? Kodėl paskui tave seka visas pasaulis?“ – anuomet jo klausė žavusis brolis Maseo. O tėvas Augustinas Gemelli po rekolekcijų Alvernos kalne rašė: „Dar jaučiama užsilikusi baimė, mano sielos gelmėse kažkoks neapibrėžiamas, nenustatomas dalykas. Ten buvo lašelis kartėlio. Pats save klausiau, ką aš veiksiu rytoj, sugrįžęs į kasdienius rūpesčius. Rytoj, kai besikarščiuojąs neramus gyvenimo ritmas mane vėl apims, argi ši ramybė manyje pasiliks? Argi ji nepranyks kaip tas tyros gėlės skaistumas, susidūręs su nuodingu mūsų miestų oru? Kiek daug tos šventos Alvernos poezijos pasiliks manyje? Argi ne taip yra su kiekvienu iš mūsų? Kas neišlaiko ramybės širdyje, žodžiuose ir darbuose, negali vadintis krikščioniu. Tobuliausia ramybė protą nugręžia nuo ydų, apvalydama sąžinės kirminą. Viešpats taip sako: „Štai aš pasuksiu į ją tarsi ramybės upę ir kaip patvinstantį upelį tautų garbę“ (Iz 66,12).
Pranciškus vaikystėje mėgdavo stebėti riterius, pasipuošusius blizgančiais šarvais. Riteriams pasirodžius miesto gatvėse ant savo eiklių žirgų, iš visų kiemų subėgdavo vaikai pažiopsoti į prajojančius karžygius. Tarp jų maišydavosi ir mažasis Pranciškus. Visai dienai jiems užtekdavo įspūdžių ir kalbų. Todėl nuo mažens jis taip pat troško tapti šauniu riteriu. Sulaukus 20 metų, jo svajonės išsipildė. Apsikaustęs puikiais šarvais, rankose laikydamas kalaviją, išjojo į karą. Bet atsitiko nelaimė – jaunasis karžygys pateko į nelaisvę.
Tokie buvo Dievo Apvaizdos planai. Todėl belangėje jis neliūdėjo ir savo humoristiniais sąmojais dažnai priversdavo nusišypsoti bendro likimo draugus. Jie visi to negalėjo suprasti, laikydami jį pamišusiu. Pranciškus sakydavo: „Aš džiaugiuosi, kadangi aš dar būsiu garbinamas kaip šventasis visame pasaulyje“. Ši pranašystė išsipildė. Praėjus 760 metų po jo mirties, Pranciškus tebevadinamas aušrine, taikos vaivorykšte, nes jis išlaikė taiką su savimi pačiu.
Šio amžiaus pasaulis, kreipdamasis į Šv. Pranciškų, prašo taikos. Tautos ieško būdų išgyventi, apsisaugoti nuo susinaikinimo. Taikos išsaugojimas yra brangiausias lobis. Evangeliškoji naujiena harmoningai sutampa su aukštesniaisiais visos žmonijos siekimais ir troškimais. Išmintingajam taika yra džiaugsmas, kvailam – nepageidautinas draugas.
Bažnyčia laimina taikos kūrėjus ir juos vadina Dievo vaikais. Ji antrojo Vatikano susirinkimo lūpomis kalba: „Mes privalome visomis jėgomis stengtis parengti sąlygas, kuriose tautų susitarimu būtų galima uždrausti karą“. Bažnyčia dieviškosios pasiuntinybės galia skelbia visiems žmonėms Evangeliją ir dalina malonės dovanas. Visoje žemėje stiprindama taiką ir dėdama pamatus žmonių ir tautų brolybės sąjungai, ji atveria pasauliui dieviškųjų ir prigimtinių įstatymų pažinimą.
Visi mes susitelkime nuoširdžiai maldai, kad, kaip rašo mūsų dienų amerikiečių katalikų rašytoja Catherine de Huek Doherty, „jei kas galėtų išspręsti karo ir taikos klausimą, kuris perskiria krikščionių sielas, tai Pranciškus būtų tas šventasis, kuris tai galėtų padaryti“. Jam buvo lemta viduramžių laikais sulaužyti feodalinę valdymo santvarką. Kažkur Europoje dar yra kalnas, kur žmonės atkasa ginklus, šarvus, kuriuos viduramžių riteriai sumetė krūvon, kai išgirdo Šv. Pranciškų kalbant apie taiką ir meilę. Jis tą patį padarytų ir su mūsų atomine jėga. Nukreiptų ją nuo vartojimo žmogui sunaikinti į tarnavimą žmonijai, paverstų kardus noragais.
Kun. br. Saulius BYTAUTAS OFM
