Visą pastarąją savaitę asmeniškai man ausį vis rėžia grėsmingai skambantis tarptautinis žodis embargas. Juk ir jūs per radiją, televiziją vis girdit: Rusijos embargas, Rusijos embargas… Dėl jo ypač nerimauja Lietuvos maisto produkcijos augintojai, gamintojai ir perdirbėjai, kitoje barikadų pusėje – Rusijoje – tos produkcijos vartotojai. Paskelbusi embargą, Rusija metus nebeįsileis lietuviškų (ir kitų šalių, kurios Rusijai taiko sankcijas) sūrių, jogurtų, dešrų, morkų ir daugybės kitų produktų. Kalbama, kad ten jau tuštėja lentynos…
Išgirdusi apie tuščias lentynas, išsyk prisiminiau 1989-uosius. Vykom ekskursijon į tuometinį Leningradą, o grįždami viename Rusijos miestelyje sustojome pasipildyti maisto atsargų. Pamenu, supuolėm visi tokie alkani į parduotuvę, o ten: vienoje pusėje – makaronai, kitoje – mineralinis vanduo. Taigi pirkti nebuvo ko, kaip sulėkėm alkani, taip ir išėjom nieko nepešę… Dabar, nors dėl embargo lentynos Rusijos parduotuvėse ir tuštėja, padėtis, aišku, nėra tokia tragiška, kaip tada, bet vartotojai, sako, nerimauja. Nes mėgo lietuviškus sūrius, varškę, jogurtus, o pati Rusija, kaip teigiama, nesanti pajėgi prigaminti tiek, kad išmaitintų didžiulę šalį.
Rusija, žinoma, badu nemirs, o štai Lietuvos pramonininkams, gaminantiems maisto produktus, plaukai šiaušiasi. Ir išties juk pražilti galima, matant, kaip iš Rusijos grįžta neiškrauti vilkikai, girdint, kad verslo partneriai kaimyninėje šalyje nutraukia sutartis. Kyla daug klausimų: kur dėti grąžintą produkciją, kam parduoti tai, kas sandėliuose, kiek jos gaminti ateityje? Manau, ypač neramu tiems, kurių didžiąją dalį produkcijos suvalgydavo rusai.
Tiesa, valdžia nusiteikusi optimistiškai. Esą augintojai, gamintojai ir perdirbėjai didelių nuostolių nepatirs, o jei ir patirs, valstybė ieškosianti galimybių juos kompensuoti. Žinant Lietuvos finansines galimybes, tas pažadas kompensuoti skamba kažkaip nerealiai. Na, nebent Europos Sąjunga dosniai kišenę atvertų, bet ir jai riesta – juk ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių produkcijos Rusija nebevalgo. Tad nieko keisto, kad mūsiškiai maisto pramonininkai šiuo klausimu nenusiteikę labai optimistiškai.
Pastarąją savaitę, užsukusi į parduotuvę, vis viliuosi: o gal, nebegalėdami eksportuoti produkcijos į Rusiją, gamintojai bus ją bent kiek atpiginę mums, Lietuvos vartotojams. Deja… Pigesnių sūrių ar dešrų mūsų parduotuvių lentynose nerandu. Litras pieno kaip kainavo 3 litus, taip ir tebekainuoja, ir mano mėgstamo kietojo ar pelėsinio sūrio kaina nė kiek nekrenta. Tad panašu, kad embarginės prekės į mūsų lentynas neatguls ir „pa pigiaja“ jų nepirksime. Taigi tas grėsmingasis em-bar-gas – tik prekybos politika, kuri karštai kunkuliuoja aukštesniu lygiu, tačiau jokios teigiamos įtakos mūsų piniginėms nepadarys.