Tautodailininkai, sušildantys šamotą

Rietaviškiai tautodailininkai Aurius ir Rasa Bružai su keramika draugauja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Jų namuose įrengtose dirbtuvėse molis ir šamotas pavirsta žvakidėmis, varpeliais, taupyklėmis, pasagomis, angelais ir kitais originaliais dirbiniais.

Pirmasis molį kalbinti pradėjo Aurius. Susipažinęs su būsimąja žmona Rasa, šia „liga“ užkrėtė ir ją. Iš pradžių abu vykdė kito keramiko užsakymus, kol pasijuto galį dirbti savarankiškai. Aurius paruošdavo sugalvotų darbų formas, jas nulipdydavo, o Rasa padėdavo išpiešti paruoštus gaminius.
Tada prieš du dešimtmečius paklausiausi buvo varpeliai, mažytės gyvūnų figūrėlės, pasagos, taupyklės. Didžioji dalis Bružų dirbinių iškeliaudavo į Rusiją. Kitus savo rankomis nuglostytus molinukus keramikai parduodavo mugėse. Amatininkų šurmulyne užgimdavo ne viena naujo dirbinio idėja, dažniausiai jų „pakišdavo“ pirkėjai, teiraudamiesi vieno ar kito molinuko.
Kaip pasakojo R. Bružienė, gaminių madas diktavo ir laikas. Išpopuliarėjus horoskopams, labai paklausios tapo Zodiako ženklų figūrėlės. Arklio metais visiems reikėjo arklio, Beždžionės metais pirkėjai jau ieškojo beždžionės. Reikėdavo tik sugalvoti, kaip įdomiau nulipdyti skulptūrėlę.
1997 metais ne vieną savo keramikos darbų parodą surengęs A. Bružas buvo pripažintas tautodailininku. 1999-aisiais į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus narių gretas įsiliejo ir Rasa.
Noras išbandyti ką nors naujo A. Bružą suvedė su šamotu. Grubesni akmens masės dirbiniai labai derėjo su metalu, tad keramikui teko imtis ir dekoratyviosios kalvystės. Taip rietaviškių tautodailininkų dirbtuvėse dešimtmetį karaliavusį molį pakeitė šamotas. Su juo dirbti sunkiau, reikalinga didelio galingumo degimo krosnis, tačiau pagaminti angelai, obuoliai, žvakidės, vaisinės, vazonai, laikrodžiai atrodo labai originaliai. Vandeniui, šalčiui ir karščiui atspari akmens masė praplėtė kūrėjo galimybes – kilo idėja sukurti lauko interjero puošybai tinkančių darbų. Tad netrukus į krosnį jau keliavo šamotinės katės, vazonai, lauko žvakidės.
Mugėse žmonių, prekiaujančių dirbiniais iš šamoto, – nedaug, tad pirkėjai dažnai stabteli pasigėrėti rietaviškių gaminiais. Bružai gali pasigirti, kad jų darbų yra įsigijęs ne vienas žinomas žmogus. Vilniuje, Kaziuko mugėje, angelą nusipirko baleto primarijus Nerijus Juška. Garsų pirkėją tuo momentu užfiksavo žurnalistų fotoaparatų objektyvai, taip keramikų rankų dirbinys pateko į žurnalą „Žmonės“. Tarp žinomų pirkėjų – dainininkas Povilas Meškėla, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, įvairių savivaldybių merai.
Tautodailininkai stengiasi dalyvauti visose amatininkų mugėse. Kaip sakė R. Bružienė, jų tiek daug, kad tik spėk suktis: „Važinėjame po visą Lietuvą. Daugiau laiko dirbiniams gaminti galime skirti tik metų pradžioje, o paskui prasideda keliavimas iš mugės į mugę. Stintų šventė Palangoje, Kaziuko mugės Vilniuje ir Kaune, Jūros šventė Klaipėdoje, folkloro festivalis „Ant rubežiaus“ Šiauliuose, Žagarės vyšnių festivalis, o kur dar miestų šventės, rudens ir Kalėdų mugės. Smagu, kad Druskininkuose ir Šiauliuose tautodailininkams taikomos nuolaidos, nes kitur už prekybos vietą amatininkų mugėje vienodai moka ir savo rankų darbo dirbiniais prekiaujantis žmogus, ir kiniškų švilpukų atsivežęs prekeivis.“
Rasa džiaugiasi ir molio šventėmis, vykstančiomis Molėtuose ir Viekšniuose, kur tautodailininkai dalyviams rodo, kaip daromi dirbiniai, degama keramika.
Rietaviškiai dalyvavo beveik visose įmanomose mugėse, dabar turi tikslą patekti į Sostinės dienas Vilniuje, nors ten prekiauti gali ne visi – vyksta didžiulė atranka.
2007 metais R. Bružienė Rietave atidarė savo dirbinių parduotuvėlę. „Visi žinojo mūsų gaminius, tik ne rietaviškiai. Todėl ir kilo idėja atidaryti parduotuvę. Asortimentą pamažu plėtėme, priimdami kitų tautodailininkų gaminius. Tad dabar siūlome ne tik keramikos dirbinių, bet ir suvenyrų iš medžio, paveikslų, lininių prijuosčių, servetėlių, veltinių, austų juostų, medinių sagų, rankų darbo atvirukų“, – pasakojo moteris.
Bendraudama su pirkėjais, rietaviškė gilinosi į jų poreikius, įdėmiai klausėsi, ko žmonės ieško ir ko neranda. Taip užgimė nauja idėja. Nusipirkusi siuvinėjimo mašiną ir įvaldžiusi ją, pradėjo siuvinėti pirkėjų pageidaujamus užrašus ant rankšluosčių, pagalvių užvalkalų, seilinukų, prijuosčių, juostų, dovanojamų jaunavedžiams, jubiliatams, naujagimiams, krikšto tėvams ir t. t. Tad į parduotuvėlę ne tik rietaviškiai, bet ir mugėse autentiškus Bružų gaminius matę žmonės iš Plungės, Šilalės, kitų miestų atvažiuoja.
Tautodailininkai džiaugiasi radę savo kelią, kuriuo eidami ne tik tenkina kūrybos poreikį, bet ir gauna pajamų pragyvenimui.
Sutuoktinių namai – tai ir pastogė jų vaikams Eimantui ir Karolinai, ir kūrybinės dirbtuvės, kuriose vietos užtenka gamybos patalpoms, degimo krosnims, kalvei. Čia užgimsta daugybė dirbinių, kurie nuglostyti tautodailininkų rankomis savyje sukauptą šilumą nusineša į kitus namus.