Praėjęs savaitgalis plungiškiams buvo ypatingas: visuomenei atidarytos Žemaičių dailės muziejaus erdvės. Įstaiga duris atvėrė ne tik dėl karantino apribojimų atlaisvinimo, bet ir dėl to, kad užbaigti kunigaikščių Oginskių dvaro rūmų tvarkymo, restauravimo, remonto darbai. „Nuo šiol kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose sukurtos galimybės ne tik skleistis elitinei kultūrai, bet ir patraukliomis formomis naujai pristatyti Oginskių sukauptas meno vertybes: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinio kelio pradžios pėdsakus Plungėje, XX a. Lietuvos dailininkų, ypač žemaičių, kūrybą, muziejuje saugomą archeologijos kolekciją“, – laukiamus atradimus pristatė muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
Atidarytas „Žemaitijos perlas“
Pasak A. Bakanausko, atkurtose erdvėse bus galima vykdyti edukacines programas, organizuoti mokslines konferencijas, meno ir kultūros istorijos informacijos kaupimą bei sklaidą. Direktorius džiaugėsi, jog į išskirtines rūmų erdves grįžo kunigaikščių Oginskių laikus menantys meno kūriniai. Dėkojo ne tik muziejaus kolektyvui, bet ir savanorei menotyrininkei Donatai Mineikytei, daug prisidėjusiai prie įstaigoje saugomo dailės fondo pristatymo. „Muziejininkams svarbu, kad rūmai tarnautų kultūros, švietimo, mokslo reikmėms, todėl nuo šiol skirsime visą dėmesį turiniui užpildyti. Tegul nelieka nė vieno plungiškio, nežinančio ir nepabuvusio rūmuose. Juk šį didžiulį darbą, kurį atlikome, darėme dėl jūsų. Tegul švyti šie rūmai meile ir pasididžiavimu“, – kalbėjo muziejaus vadovas.
„Šiandien atidaromas „Žemaitijos perlas“ – Oginskių rūmai. Tie rūmai, kurie ne tik gražiausi savo išvaizda, bet puikiausi ir savo turiniu. Ėjo laikai, keitėsi šio pastato išvaizda, tačiau labai svarbu ir tai, kad pasikeitė turinys. Smagu, kad dalis paveikslų, baldų, skulptūrų, kurios buvo išvežtos dar 1921 metais, grįžo čia. Paveldas grįžta atgal. Jis skirtas visiems“, – džiugia nuotaika dalijosi Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.
Išskirtinės padėkos nusipelnė rūmų atkūrimo, išsaugojimo sumanytojas 1994 m. Savivaldybės tarybos vadovas Gintaras Morkis. „Ačiū, kad prisiminėte tuos laikus, kai gyvenome tik vizija, kad šiuose rūmuose kada nors atsiras muziejus, vyks intensyvus kultūrinis gyvenimas, bus nuostabus parkas, kuriame bus gausu plungiškių ir miesto svečių. Malonu, kad kiekvienais metais rūmai gražėja, kad muziejus tobulina savo veiklą, kad vizijos realizuojasi“, – pabrėžė svečias.
Tuo, kad muziejus atsivėrė visuomenei, kad ieškoma sąsajų su švietimo įstaigomis ir stengiamasi pritraukti mažųjų lankytojų, džiaugėsi Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintautas Rimeikis.
Kadangi net kelis kartus akcentuota, jog muziejininkų tikslas – kad visi Plungės vaikai pirmieji galėtų ateiti, iškilminga atidarymo juostelės perkirpimo ceremonija patikėta Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos 3b klasės mokiniams.
Naujose erdvėse – nauja unikali paroda
Po iškilmingo atidarymo visi buvo pakviesti į atnaujintas muziejaus erdves. Susirinkusieji galėjo išvysti Aloyzo Stasiulevičiaus, Onos Stasiulevičiūtės kūrybą, apsilankyti parodoje „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija“, atkurtoje kunigaikščio M. Oginskio bibliotekoje, pasidžiaugti ekspozicija „M. K. Čiurlionio pėdsakai Plungėje“, dar kartą žvilgtelėti į žemaičių dailininkų paveikslus, pasigėrėti Antano Lipskio kūrybos palikimu Žemaitijai, medžio drožėjo Vytauto Ulevičiaus skulptūromis, Vytauto Jaručio juvelyrikos ir kalvystės menu. Muziejaus darbuotojai kvietė būtinai nusileisti į rūsį, kur įkurdinta senosios žemaičių archeologijos, M. Oginskio rūmų archeologijos radinių paroda.
Muziejaus atidarymo dieną plungiškiams pristatyta ir nauja paroda, skirta akvarelininko Antano Krištopaičio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Kaip sakė muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė, A. Krištopaitis – dailininkas, kolekcininkas, scenografas, kraštotyrininkas, etnografas, turėjęs ypatingą gyvenimo biografiją ir dar įdomesnę kūrybos biografiją.
A. Krištopaitis gimė Šiaulių apylinkėse. Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, būdamas abiturientas sėdo į kalėjimą. 1942 m. buvo išvežtas į Sibirą ir tik po 16 metų – 1958-aisiais – grįžo į gimtuosius Šiaulius, dirbo dekoratoriumi Šiaulių dramos teatre.
Didžiąją tapybos mokyklą menininkas išėjo lageryje, nes dirbo dailininku. Negana to, lageriuose žmonės rašydavo laiškus į gimtinę, bet nebūdavo fotografų, tad A. Krištopaitis užsiėmė portretų piešimu.
Pasak D. Einikienės, tai ir yra atsakymas, kodėl dailininkas sukūrė tiek daug autoportretų. Yra nutapęs net 60 autoportretų, tai užfiksuota Lietuvos rekordų knygoje.
Dar būdamas lageryje sau davė pažadą, jog jei pavyks į tėvynę grįžti sveikam ir gyvam, nulies visų Lietuvos bažnyčių akvareles. Pažadą A. Krištopaitis ištesėjo: nutapyta daugiau nei 600 mūsų šalies bažnyčių, malūnų.
Kaip pasakojo D. Einikienė, menininkas iš kitų skyrėsi ne tik smulkiausių detalių atvaizdavimu, bet ir tuo, jog kiekvienas jo darbas turi metrikas, yra su aprašymais. „Tai unikalus dailininkas su dideliu vidiniu suvokimu, kad tai, kas yra mūsų krašte, reikia branginti, puoselėti, saugoti ir palikti ateinančioms kartoms“, – teigė rinkinių saugotoja.
Į parodą užsukę plungiškiai A. Krištopaičio paveiksluose išvys jiems pažįstamas vietas, pastatus: muzikos mokyklą įamžinantį stogastulpį, senąją Plungės kleboniją, Kulių kleboniją, laikrodinę-oranžeriją, žinoma, Oginskių rūmus ir kt.
Tad, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.
nu o kor bizuns a tokio nerasta