Nepriklausomybės (1918–1940) laikotarpiu Telšiuose vyko gana aktyvus visuomeninis gyvenimas. Tai ženklino ir periodinės spaudos gausumas. Laikraščiuose atsispindėjo tai, kuo gyveno to meto telšiškiai.
Pirmasis laikraštis Telšiuose buvo šaulių organizacijos leistas – „Telšių žinios“. Telšių šauliai įsteigė ir leido tris laikraščius – „Telšių žinias“ (1923–1924 m.), „Šaulį“ (1926 m.) ir „Šatriją“ (1928 m.).
Prie laikraščio „Telšių žinios“ steigimo ir leidybos daugiausia prisidėjo rinktinės vadas Simas Radišauskas. Į „Telšių žinių“ leidybą įsitraukė ir vietos inteligentija. Redakcinėje komisijoje buvo daktaras J. Mikulskis, Ūkio banko direktorius Vaitkūnas, rašytojas P. Genys, Mokytojų seminarijos direktorius J. Gedminas, Lietuvos banko direktorius F. Misevičius. Kadangi Telšių šaulių rinktinė neturėjo spaustuvės, laikraštis buvo šapirografuojamas (kopijuojamas vadinamuoju šapirografu) ir pradėtas spausdinti tik 1924 m., iš Lietuvos šaulių centro valdybos gavus spaustuvę.
„Telšių žiniose“ buvo rašoma apie įvykius Žemaitijoje, Lietuvoje ir pasaulyje. Nepaisant publikacijų įvairovės, daugiausia dėmesio laikraštis kreipė į vietos reikalus. Vietos šaulių nuomone, situacija apskrityje buvo ne per geriausia: viešpatavo netvarka, tamsumas, nešvara, buvo paplitusi girtuoklystė, apleisti ir duobėti buvo keliai. Labiausiai šauliams nerimą kėlė kalbos klausimas. Publikacijose autoriai akcentuodavo, kad valstybinėse įstaigose kalbama lenkiškai ir rusiškai, kad „reikės ilgai kovoti, kol poniška visuomenė pripras prie lietuvių kalbos“. Tokios trumpos publikacijos gana dažnai pasirodydavo „Telšių žiniose“, o laikraščio priede „Telšių pliumpis“ vadinamoji „pliotkininkų agentūra“ viešai šaipydavosi iš tokių valdininkų ir vietos ponų.
Štai kas rašoma apie Telšiuose veikusį vietos inteligentų mėgstamą visuomenės klubą:
„Gdie Kliubas tancuet mazurku,
Tam ruskamu bratu gerai,
Chot viek ty v tevyne probudeš –
Po ruski kalbet nezabudeš.“
Ši kritika nepatiko vietos valdžios atstovams. Jie pradėjo konfliktuoti su laikraščio leidėjais. Telšių taikos teismas nuteisė rinktinės vadą ir redaktorių S. Radišauską pinigine bauda, o konfiskuotus laikraščius sunaikino.
Vėliau Telšių šaulių moksleivių 330-asis būrys 1926 m. spalio 24 d. nutarė leisti mėnesinį laikraštį „Šaulys“. Redaguoti jį pavedė būrio vadui šauliui N. Gintalui, bet netrukus dėl nesutarimų ir šis leidinys buvo uždraustas.
Patyrus nesėkmes su laikraščiais „Telšių žinios“ ir „Šaulys“, Telšių rinktinės šaulių noras turėti savo periodinį leidinį nesumažėjo. 1928 metų pradžioje pasirodė naujas šaulių mėnesinis laikraštis „Šatrija“. Redaguoti leidinį buvo pavesta aktyviausiam Telšių miesto visuomenininkui, rašytojui, šauliui P. Geniui. Dar anksčiau P. Genys dalyvavo pirmojo Telšių rinktinės laikraščio „Telšių žinios“ leidime. Vien redaktoriaus darbu neapsiribojo, dirbo ir korespondentu. „Šatrijoje“ daugiausia dėmesio buvo skiriama kasdieniam šaulių gyvenimui, jų vykdomai veiklai: kariniam pasiruošimui, kultūros renginiams ir pan. Tačiau ir šis laikraštis ėjo neilgai. Išleisti tik penki „Šatrijos“ numeriai. Nors leidinys ir nebuvo kritiškas kaip „Šaulys“, tačiau tarp „Šatrijos“ ir Lietuvos šaulių sąjungos leidžiamo laikraščio „Trimitas“ kilo konfliktas, todėl jis nebebuvo toliau spausdinamas.
Populiariausias laikraštis „Žemaičių prietelius“ iš pradžių buvo leidžiamas ir spausdinamas Kaune. 1926 m. krikščionims demokratams pralaimėjus rinkimus, leidybą perėmė Telšių vyskupija. Šis savaitraštis, nors ir leistas Telšiuose, iš pradžių spausdintas Šiaulių Savičo ir Šumkausko spaustuvėje ir tik vėliau perkeltas į Telšius, į Vyskupijos spaustuvę. Redaktoriai buvo K. Berulis, kun. Vytautas Motekaitis. Leidinyje daug savo kūrybos spausdino būsimasis vyskupas P. Maželis, publikuota P. Jurkaus, V. Mačernio, B. Brazdžionio kūryba. Beveik kiekviename numeryje spausdinti J. E. vyskupo Justino Staugaičio ir kitų dvasininkų pamokslai ir straipsniai religine tematika bei jaunimo auklėjimo temomis, daug gražių pamokančių istorijų jaunimui.
Čia buvo gausu korespondencijų iš parapijų miestelių ir kaimų. „Žemaičių prieteliaus“ skaitytojų skaičius nuolat augo. 1927 m. buvo 3 tūkst. skaitytojų, o 1932 m. – jau 6 600 prenumeratorių. „Prietelius“ turėjo net keturis nemokamus priedus: „Jaunimas“, „Svirplys“, „Naujakurys“, „Šatrija“.
Didelis dėmesys skirtas švietimui. Laikraštyje siūlyta daryti akciją „knyga į kaimą“, kad kaimo žmonės pradėtų daugiau skaityti. Buvo rašoma: „Tegu knyga pasidaro kasdiene duona kiekvienoje pirkelėje ir mūsų kultūra didžiais ūgiais ims kilti į viršų. Nes jau gėda, kad kaimyninėje Latvijoje knygos išeina ne mažesniu kaip 10 000 vnt. tiražu, o pas mus – tik 2000.“
Daug buvo diskutuojama žemaičių tarmės klausimu, straipsniuose pajuokiami valdininkai ir inteligentai, nemokantys žemaičių kalbos ir besityčiojantys iš pilkasermėgio kaimo gyventojo su jo vadinama grubia žemaičių kalba. Prašoma neužmiršti, kad būtent tie pilkasermėgiai iš mažų lūšnelių ir išsaugojo mūsų kultūros savitumą ir kalbą. Rašoma: „Žemaičiai, būkime žemaičiais, žemaičiu būti garbė. Šeimoj, namie, turguj, su mokytoju ir su klebonu kalbėkit tik žemaitiškai.“
Iš skyrelio apie Telšių įvykius matome, kiek daug visuomenei buvo skaitoma paskaitų Vyskupo Valančiaus liaudies universiteto parapijos salėje. Lektoriais dažniausiai buvo kun. Mačernis, Maželis, kan. Gasiūnas, Ramanauskas ir kt. Paskaitos skaitomos religine, filosofine tematika, pvz., „Grožio santykis su tiesa ir gėriu“, „Kovokime su piktu visuomenėj“, „Moters padėjimas įvairiose tautose“.
Ypač didelis dėmesys tarpukario Telšiuose skirtas vargšų ir nepasiturinčių mokinių rėmimui. Susikūrusi Šv. Vincento a Paulo draugija įkūrė Telšiuose senelių globos namus ir darželį neturtingųjų vaikams. Jos nariai patys aukodavo neturtėliams ir skatino tam visuomenę. Telšių vyskupas J. Staugaitis ir kiti dvasininkai kiekvienos didesnės šventės proga aukodavo po keliasdešimt litų vargšų šelpimo fondui. Telšiuose tuo reikalu užsiėmė ir Žmogaus globos draugija, kuri organizuodavo rinkliavas neturtingiesiems šelpti. Nemokamai pietumis maitino kasdien apie 150 nelaimingųjų, rinko pinigus, padėvėtus rūbus. 1938 m. ir miesto savivaldybė miesto biudžete nemažą sumą paskyrė beturčiams vaikams, lankantiems pradžios mokyklas, šelpti. Mokiniams buvo duodami rūbai, avalynė.
Telšiuose ketvirtajame dešimtmetyje įsikūrė Blaivybės brolija, kuri apėmė net kelis šimtus narių, platino Valančiaus blaivybės idėjas ir tikrai aktyviai kovojo su girtuokliavimu. Telšių visuomenės klubas, „Kanklių“ draugija, Krikščionių darbininkų skyrius ir kitos visuomeninės organizacijos organizuodavo įvairias loterijas, šventes, maskaradus ir kitokius pasibuvimus, kurie buvo gana gausiai visuomenės lankomi. Daugelis lėšų, surinktų tokių renginių metu, buvo skiriama mokykloms ir ligoniams remti.
Nepriklausomybės laikotarpis pasižymėjo visuomeninio judėjimo įvairove, daug renginių buvo skiriama jaunimui, kad vaikai būtų užimti ir kartu visko mokytųsi – įvairūs muzikiniai, literatūriniai vakarai, pavasariais medelių sodinimo ir aplinkos tvarkymo darbai.
Parapijos salėje vykdavo Katedros choro ruošti koncertai, kuriuose dažnai dalyvaudavo vargonininkas A. Jasenauskas. Vienoje žinutėje apie tai labai šiltai atsiliepiama: „Programoj dalyvavo vargonininkas ponas Jasenauskas su savo dukrelėm Irena ir Terese, koncertas puikiai pavyko – pats Jasenauskas nepaprastai puikiai skambina, susilaukė karšto publikos plojimo, jo dukrelės, kurių viena tik 9 metų, skambino nenusileisdamos tėvui ir parodė puikų savo talentą.“
Iš skelbimų matome, kad telšiškiai, pasitaupę pinigų, galėjo pamatyti visus žymiausius to meto kino filmus. Telšiuose vien ketvirtajame dešimtmetyje veikė du kino teatrai – „Šatrija“ ir „Džiugas“.
Taip pat veikė du knygynai, keletas spaustuvių.
Telšiškiai nebuvo nuskriausti ir aviacijos atžvilgiu. 1937 metų rugsėjo mėnesį vykusioje Lietuvos aeroklubo ir vietos iniciatorių aviacijos šventėje dalyvavo apie 70 procentų Telšių ir aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojų. Atsiliepimuose rašoma: „Jau nuo ankstaus ryto tą dieną visi keliai buvo užkimšti keliaujančių į šventę, arklius su vežimais teko statytis toli už miesto. Aerodrome susirinko apie 12–15 tūkst. žmonių. Čia buvo demonstruojamas ne tik lėktuvų, bet ir vadinamo „autožiru“ – malūnsparnio skridimas, taip pat sklandytuvai, parašiutininkų meistriškumas. Po šventės galima buvo už 15 litų paskristi lėktuvu, o su manevrais, norint didesnių įspūdžių reikėjo 25 litų.“
To meto žmonių aktyvumas šventėse buvo tikrai didelis. Muziejaus atidarymo iškilmėse ir žemės ūkio parodos metu šventėje dalyvavo apie 40 tūkst. žemaičių. Taip atrodė Telšių visuomeninis gyvenimas, paskaičius „Žemaičių prietelių“.
Tarp Telšiuose leistų periodinių leidinių išsiskiria gimnazijos moksleivių leistas žurnalas „Šaltinis“. Tai Vydūno idėjų paveiktų moksleivių įkurtas kultūrai ugdyti skirtas žurnalas. „Šaltinį“ 1924–1925 m. leido ir redagavo gimnazistai A. Krausas ir R. Serapinas. Šiame žurnale buvo spausdinama medžiaga iš Vydūno raštų ir vertimų iš kitų kalbų. Tie patys gimnazistai 1923–1925 m. leido vegetarų laikraštį „Širdies liepsna“. Jaunimo leidiniams priklausė „Jaunasis skautas“, „Jaunimas“, „Alma“, „Alksnyno lepšis“, „Širdies liepsna“.
Tautininkai 1931 m. pradžioje pradėjo leisti „Žemaičių balsą“, vėliau – „Mūsų balsą“. Tai laikraštis, kuriame bendradarbiavo gausus vietinės inteligentijos būrys. Jo įkūrėjas ir pirmasis redaktorius buvo P. Norkus. Savaitraščio tikslas – ugdyti žmonių santarvę, meilę tautos gyvenimui, formuoti sąmoningą krašto pilietį. Vėliau leido dienraščius „Telšių naujienos“ ir „Žemaičių naujienos“.
Du periodinius leidinius Telšiuose turėjo religinės žydų organizacijos. Tai – „Žydų gyvenimas“ ir „Pirmieji žingsniai“. Mokytojas J. Mačernis neilgai spausdino leidinį esperanto kalba.
Straipsnis parengtas pagal muziejuje saugomą spaudinių rinkinio medžiagą – 1918–1940 metų periodinius leidinius. Iliustracijos iš muziejaus fotografijos rinkinio.
