Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės krikščionys, kiekvienam tam tikros tautos žmogui – tiek toli nuo tėvynės atsidūrusiam, tiek tėvynėje gyvenančiam – ne tik įdomu, bet ir sukelia šiltas emocijas, kai jo tėvynės vardas sumirga pasaulinio lygio žiniasklaidos publikacijose. Džiugu, kad toji žiniasklaida tėvynės vardą pateikia pozityvios informacijos kontekste, skaudina, kai tas vardas pasaulinėje žiniasklaidoje skamba kriminalinei kronikai skirtuose puslapiuose.
Kokiame kontekste nuskambėjo kraštovardis „Lietuva“ prieš 1 000 metų Kvedlinburgo benediktinių vienuolyno analų puslapiuose? Kai kas, artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečiui, rašė: „Ar verta šią sukaktį minėti, jei tas vardas paminėtas kriminalinės kronikos kontekste – „kryžiuočio“ arkivyskupo nužudymo istorijos paraštėje“?
Ar, praėjus tūkstančiui metų, prasminga kreipti dėmesį į šią asmenybę? Ar mums 2009-ieji metai liks tik Lietuvos vardo tūkstantmečio šventė? Beje, 1997 m., minint čekų vysk. šv. Vaitiekaus Adalberto, šv. Brunono pirmtako baltų kraštų misijose kankinystės 1 000 m. jubiliejų, Vidurio Europos valstybių vadovai, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, suvažiavę į Gniezną, minėjo šv. Vaitiekų Adalbertą, jo atliktus darbus, jo turėtą sukrikščionintų Vidurio ir Rytų Europos tautų broliško sugyvenimo ateities viziją. Ne mažiau aktualios tuo požiūriu ir šv. Brunono Kverfurtiečio evangelizacinės pastangos tame pačiame Europos regione.
Todėl mūsų žvilgsnis ir krypsta į šv. Brunoną Kverfurtietį. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Jo asmenybė svarbi ne tik dėl atsitiktinių aplinkybių (kad jo kankinystės istorijoje paminėtas Lietuvos vardas), bet ir reikšmingas šio šventojo ryžtas nešti Kristaus Evangeliją Vidurio Europoje dar buvusiems pagonims ir atverti jiems krikščioniškosios Vakarų Europos kultūros lobyną. Norint nešti Gerąją Naujieną toms tautoms, reikėjo visiškai paaukoti savo gyvenimą, puikiai prasidėjusią savo karjerą, net gyvybę.
Šv. Brunonas neturėjo jokių geopolitinių tikslų. Tokių įsipareigojimų jis energingai vengė. Nuo valstybinių interesų ryžtingai atsigręžė į individualią, asmeninę kiekvieno žmogaus evangelizaciją. Kiek žmonių, nepažindami Kristaus ir jo Evangelijos, ne laikinai, bet amžinai lieka nelaimingi, „jei aš jų evangelizacijai neaukosiu savęs“.
Šv. Brunonas ėjo, veržėsi visur, kur tik žmonių evangelizacijos labui reikėjo didesnių pastangų, didesnės aukos: Vengrija, Kijevo Rusia, pečenegų kraštas, lenkų dar kai kurios nepakrikštytos gentys, prūsai, jotvingiai, galų gale – senieji lietuviai. Jų evangelizacija buvo jo siekiamas tikslas.
Taigi, kam Šv. Brunonas teikia pirmenybę? Valstybei ar atskiram žmogui? Ar valstybės laikinai sėkmei, ar atskiro žmogaus amžinajam likimui? Pastarasis – svarbesnis. Tokį šv. Brunono apsisprendimą liudija ir garsusis jo laiškas imperatoriui Henrikui II. Tarp krikščionių valdovų turi būti taika. Ji reikalinga sėkmingesnei pagonių evangelizacijai. To laiško pagrindinę mintį galima taip nusakyti: „Mielas giminaiti, liaukis kautis su krikštą priėmusiu lenkų valdovu dėl imperijos žemiškų laikinų tikslų. Abu sutartinai rūpinkitės kuo daugiau pasitarnauti Kristaus dar nepažįstančių žmonių evangelizacijai, jų amžinai laimei. To siekiant, reikia daug ko išsižadėti. Pagonių širdis, sielas reikia laimėti dangui, o ne užkariauti vienai ar kitai žemiškai karalystei“.
Lietuviškoje istoriografijoje šv. Brunono asmenybę atskleidžiančios publikacijos vertos kiekvieno mūsų inteligento dėmesio. Dar 1985 m. išeivijos istoriko pranciškono Viktoro Gidžiūno OFM straipsnio „Šv. Benedikto regulos vienuoliai Lietuvoje“ II skyrius „Šv. Brunonas Bonifacas – jotvingių misionierius“ skirtas šiai asmenybei. O trumpai ir įdomiai šį šventąjį plačiajai publikai neseniai (2009 m.) pristatė L. Jovaiša straipsnyje: „Šventasis Brunonas Bonifacas Kverfurtietis: Dievo dovana Lietuvai“. Kiekvienas, perskaitęs šias publikacijas, galės patirti, kokia ne tik įdomi, reikšminga, bet ir giliareikšmė yra ši asmenybė, ir aiškintis ne tik praeities problemas, bet ir dabarties aktualijas.
Net ir trumpas ekskursas į šv. Brunono biografiją ir ano meto istoriją atsiliepia ir į šių dienų aktualijas. Prioritetų problema: kas svarbiau – valstybė ir už jos pasislėpusių valdžios žmonių materialinė gerovė, ekonominiai rodikliai ar visų ir kiekvieno piliečio ne tik materialinė, bet ir dvasinė gerovė? Kaip spręsime šiandien siekiamų tikslų harmonijos problemą? Gal paskęsime peštynėse, revoliuciniuose maištavimuose, konfliktuodami pradžioje tarp savųjų, o paskui atidarydami duris mūsų kaimynams, mūsų supriešinimui, kaip buvo praeityje, pvz., 18 amžiuje žlungant dviejų tautų respublikai.
Šv. Brunonas savo idealais ir siekiais atkreipia mūsų dėmesį į tas pačias problemas, kurias, praėjus
1 000 m. nuo jo žūties, vėl ir vėl turime spręsti.
Evangelijoje Kristaus žodžiai „Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems…“ (Mt 5, 14-15) ir mums yra iššūkis. 1 000 metų šv. Brunono asmenybė mums buvo tarsi po puodu paslėptas šviesos žibintas. Kaip bus su jo pavyzdžio šviesa šiandien ir rytoj, nuo to priklausys, koks bus mūsų – Lietuvos ir pasaulio likimas, ne tik laikinasis, bet ir amžinasis…
Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ