Nors Žemaitijos žemę dengia plona sniego marška, pavasaris jau čia: po kojomis – balos, virš minčių – paukščiai, akyse – gėlės. Gal gamtoje žiedų dar ir mažoka, bet snieguolės darželiuose tikrai pražydusios, blindės pačiame gražume, o žibutės sparčiai krauna pumpurus, kad vos sniegui nutirpus galėtų pasveikinti saulę.
Trečiadienį gatvės pražydo ryškiausių spalvų tulpių žiedais. Kada dar mieste pamatysi tiek pasitempusių, gėlėmis nešinų vyrų, jei ne per Kovo 8-ąją! Smagu gauti gėlių, ne mažiau malonu ir jas teikti. Senųjų kinų išmintis sako: „Rankoje, dovanojančioje rožę, jos aromatas ilgam išlieka.“ Tad dovanokime vieni kitiems ne tik rožes, dovanokime meilę, šypseną, supratimą ar minutę savo brangaus laiko. Tuomet ir pajausime, kaip džiaugsmas, sužibęs priėmusiojo akyse, pripildo mūsų pačių sielą.
Džiaugsmas ir optimizmas – laimės ingredientai. Tačiau ar galima būti visiškai laimingam, jei gyveni šalyje, kur meilė ne visada nugali pyktį, kur motinos mirtinai sužaloja savo bejėgius vaikus, o suaugę vaikai žudo tėvus, broliai – brolius? Kada išgyvendinsime iš savo aplinkos neapykantą ir smurtą, kada laimėsime kovą prieš brutalią jėgą? Neabejingumas, supratimas, gerumas turėtų būti tokios kovos ginklai.
Vilties ir tikėjimo, supratimo ir pagalbos šiomis dienomis labai reikia ir dingusios plungiškės Ievos šeimai. Merginos tėvų skausmas – visos Lietuvos motinų ir tėvų, brolių ir seserų skausmas.
Ši nelaimė nepaliko abejingų. Suprasdami, kad nė vienas nesame nuo bėdos apsaugotas, į plungiškės paieškas įsitraukia ir visiškai svetimi žmonės. Džiaugiuosi jų neabejingumu, žmogišku noru padėti. Tik niekaip negaliu suprasti tų komentatorių, kurie lyg beširdžiai monstrai savo „auksinėmis“ mintimis nuodija interneto erdvę, dar labiau gilindami artimųjų žaizdas. Nors… gal jiems taip pat reikia pagalbos. Gal jie taip šaukiasi rankos, kuri išvestų jų sielą iš vienatvės ir pykčio tyrų.
Suprasti kitą žmogų nelengva, nes ne visiems pavyksta pažinti ir save. Pripažinkime, nemažai įtakos mūsų būdui turi aplinka: kaip išlikti ramiam, kai kasmet girdime apie Vyriausybės planus įvesti naujus mokesčius. Tokia informacija gerokai patampo žmonių nervus. Štai neseniai pasigirdusi žinia apie solidarumo mokesčius turtingiesiems gąsdino pasiturinčiuosius, o ketinimas įvesti taršos mokestį dyzeliniams automobiliams – vargstančiuosius.
Taip ir gyvename visi išgąsdinti, įsitempę, bet, pasirodo, bijoti šį kartą dar neverta. „Tai buvo pasvarstymai, kokiomis priemonėmis mažinti taršą ir kaip kovoti su negerovėmis. Mūsų nuomonė aiški: kol nesutvarkysime dabartinių mokesčių ir jų surinkimo – jokių mokesčių negali būti“ – cituoja finansų ministro Viliaus Šapokos žodžius www.lrytas.lt.
Taigi pavojus atšauktas. Nurimkime, juk lauke pavasaris. Gamtoje vis mažiau tamsos. O mūsų sielose? Juk ten, kur šviesa, neturėtų būti vietos tamsai…
