(Iš baigiamo spaudai parengti Kosto Slivskio leidinio „Medžioklė, medžioklė… Knyga skirta Lietuvos šimtmečiui“)
Iš Žemaitijos – Plungės rajono Vilkaičių kaimo – kilę broliai Adomas ir Augustas Kazbarai skirtingais keliais atėjo į medžiotojų būrį. Medžiotojas yra ir Augusto sūnus Rimantas.
Vilniuje gyvenantis Adomas iš jų turi ilgiausią medžiotojo stažą – greitai bus 40 metų. Kaip jis prisimena, pradžioje nebuvo aktyvus medžiotojas, nes buvo jaunas, neseniai sukurta šeima, augino vaikus.
Jam įsimintiniausios yra kurtinių medžioklės Sibire, Tiumenės srityje. Ten kažkiek metų teko pasidarbuoti. Įdomu tai, jog dirbti į Sibirą (naftos verslovėms tiesti automobilių kelius) į tą pačią vietą nusigavo keturi broliai Kazbarai: Adomas, Augustas, Vincas ir Feliksas. Apie Sibire besidarbuojančius brolius 1985 metais buvo rašyta laikraštyje „Tiesa“.
„Tai jau tolima praeitis, o šioje knygoje kalbame apie medžioklę. Dabar ne taip paprasta bet kuriam medžiotojui sumedžioti kurtinį: kelionė į Sibirą, medžioklės kaina ir visa kita… O tada, kai ten dirbau 1980 metais, kurtinių, tetervinų per vieną medžioklę sumedžiodavome dešimtimis.
Tai paprastai būdavo savaitgaliais. Į medžioklę važiuodavome vikšriniu visureigiu. Medžioklę visada parengdavo vietinis Ivanas, kuris buvo medžioklės plotų prižiūrėtojas. Jis žinodavo, kur turime nueiti, kur yra tuoktavietės. Visada veždavomės porą šunų. Visa kelių medžiotojų kompanija susėsdavome į motorinę valtį ir Ingujagun (vietinių hantų kalba) upe paplaukdavome keliasdešimt kilometrų, paupiu ir medžiodavome.
Vieną, antrą, trečią kurtinį sumedžioji ir dar nešiesi, o jau ketvirtąjį palieki pakabintą medyje, žinoma, pasižymi vietą, kad rastum. Taip kiekvienas nutupdydavome apie dešimt ar dvylika kurtinių. Kartais pasitaikydavo sumedžioti ir teterviną. Man tai įsimintiniausios medžioklės.
Į Lietuvą grįžau 1985 metais. Teko susirasti mane priimsiantį medžioklės klubą, tad dažnai tai vienur, tai kitur medžiojau kaip svečias. Dabar esu Vilniaus medžiotojų klubo „Sudervė“ narys.
Žinoma, per daugelį metų primedžiota daug žvėrių. Tačiau aš trofėjų nerenku, net didžiausius briedžio ragus atiduodu kokiam bičiuliui. Trofėjų nerenku dar ir todėl, kad tam prieštaraujama ir šeimoje.
Be jokios abejonės, medžioklės azartas yra. Tai, neabejotinai, daugumai vyrų tikrai yra prigimtis.
Jei jau knyga apie medžioklę ir skirta paminėti Lietuvos 100-metį, tai turiu kiekvienam medžioklinį ginklą į rankas imančiajam pasakyti, jog būtina laikytis etiketo, gerbti medžiojamą žvėrį, kelti šautuvą tik į leidžiamą sumedžioti ir būti tolerantiškam su kolegomis“, – taip apie medžioklės potyrius pasakoja Adomas Kazbaras.
Adomas neretai apsilanko tėviškėje ir net pamedžioja, nes abu Kazbarai yra mėgstami vietinių medžiotojų. Kaip nebus mėgstami, nes yra puikaus charakterio, puikiai supranta medžioklinius pajuokavimus, o dar Augustas tapo kaip ir medžioklės plotų sargu.
Jis, ko gero, Lietuvoje yra vienintelis, kuris medžiotoju tapo išėjęs į pensiją. Jo sūnus Rimantas jau seniai buvo medžiotojas.
Vietinio „Kontaučių“ (Plungės r.) klubo medžiotojai neretai Augustą juokais pavadina jaunuoju medžiotoju. Kalbant apie šį medžiotoją, skaitytoją gali sudominti tai, kad jis, beveik jau būdamas pensininkas, tėviškėje atstatė sunykusį namą. Puikiai sutvarkyta aplinka, kai kurios pievos užsodintos ir jau yra ūgtelėjęs miškas, o jaunuolynuose gyvena šernai. Tik adresas visai netikėtas – Vilkaičių kaimas, Dunojaus gatvė, žinoma, yra ir numeris.
Turbūt kiekvienas svarsto, kodėl gatvės pavadinimas – ilgiausios, per aštuonias Europos valstybes tekančios upės, nors toje vietoje – tik metro pločio upelis. Kažkada vietiniai gyventojai dėl pelkynų tą vietą vadino tiesiog Dunojumi, tad tokį ir suteikė gatvės pavadinimą. Nukrypau nuo medžioklės…
Ne taip paprasta, sulaukus solidaus amžiaus, kai reakcija jau nebe ta kaip anksčiau, pataikyti į bėgantį žvėrį, o kitą kartą net iš bokštelio tai nepavyksta. Tačiau per kelerius medžioklės metus Augustas jau yra paguldęs ne vieną šerną, ne vieną stirniną. Elnius, o kartais ir danielius, irgi mato bene kasdien. Ateis diena, kai ir tokie žvėrys taps jo trofėjumi.
Medžiokle susižavėjo ir žmona Elena. Šautuvo ji neužsikabino, bet visai nenustebčiau, jei taip nutiktų. Ji net paragina Augustą nepamiršti į papildomo žvėrių maitinimo aikštelę papilti kokių grūdų, žirnių, kukurūzų, neretai ir pati tai padaro.
Kazbarai tikrai žvėris maitina ne todėl, kad sumedžiotų. Jie neretai tiesiog žiūri pro langą į prie šėryklos net dieną atėjusias stirnas. Jau ir šunys nebekelia triukšmo jas pamatę. Na, o į šerną kartais paleidžiamas šūvis. Tačiau jie slampinėja aplink ir net per kiemą pereina.
Jau beveik dešimties metų medžioklės stažą turintis Augusto sūnus Rimantas yra dažnas svečias tėviškėje, o medžioja „Tauro“ klube (Plungės r.). Pasak jo, dabar medžioklė itin sugriežtinta. Tiems, kurie padoriai nori elgtis, tai netrukdo, o tie, kurie gamtoje nori elgtis bet kaip, prieštarauja.
