Kalendoriaus lapeliai išmarginti paminėtinų dienų, nacionalinių, tarptautinių ir religinių švenčių pavadinimais. Gegužę minėjome Motinos, Šeimos, Vaiko dienas, o pirmąjį vasaros sekmadienį švęsime tėvystę. Artėjant šiai datai, visiems, būsimiems ir esamiems, tėvams perduodame keturių vaikų tėvo, gerai žinomo advokato Arūno Žliobos linkėjimus: „Tėvystė – tai vyro pašaukimas šeimoje, glaudžiai susietas su vyro gyvenimo prasme ir jo laime. Norėkite būti tėvais ir patirkite tėvystės gėrį.“
Advokatas, Beržoro varpininkas ir tradicinės katalikiškos daugiavaikės šeimos tėvas
Beržoras – nedidelis miškų apsuptas kaimelis ant ežero kranto Žemaitijos nacionaliniame parke. Visus – ir skubančius pro šalį, ir vietinius, ir trumpam atvykstančius svečius – pasitinka medinės Šv. Stanislovo bažnyčios kryžiai, o vidurdienį – ir varpo dūžių garsai. Tačiau tik vietiniai žino, kad Beržoro varpininkas – kaime gyvenantis advokatas A. Žlioba. Susitikome su juo patarti Platelių seniūno. Ne apie teisininko karjerą tarėmės kalbėti, o apie tėvystę – vaidmenį, kuris postmoderniame pasaulyje praranda savo tikrąją vertę – nyksta šeimos reikšmė ir prasmė, vis daugiau jaunų žmonių pirmenybę teikia karjerai ar menkaverčiams asmeniniams poreikiams tenkinti.
Savo šeimą pašnekovas pristatė kaip tradicinę katalikišką. Ir iš tiesų, religinis motyvas buvo jaučiamas viso mūsų pokalbio metu: Arūnas ir Laima puoselėja katalikiškas vertybes – moko vaikus tikėjimo, pagarbos suaugusiesiems, darbštumo, gebėjimo dalytis, meilės mamai, šeimai, tėvynei.
Darbus ir atsakomybes taip pat dalijasi tradiciškai: „Vaikai dirba darbus, kuriuos geriausiai moka, žmona rūpinasi buitimi, namų jaukumu ir estetika, o man tenka ūkiniai darbai ir pareiga išlaikyti šeimą“, – nusakė atsakomybių pasidalijimą daugiavaikės šeimos tėvas.
Apsigyveno kaime, kad sukurtų tėviškę savo vaikams
Baigęs Mykolo Romerio universitetą A. Žlioba siekė karjeros. Šeimą sukūrė būdamas 35-erių, tokio amžiaus, kai jautėsi pribrendęs tėvystei. Šį jausmą pažino gimus pirmam sūnui Bernardui, ir su kiekvieno paskesnio vaiko atėjimu tėvystės suvokimas vis labiau skleidėsi ir gilėjo.
Į Beržore nusipirktą sodybą iš Klaipėdos sutuoktiniai atsikėlė prieš septynerius metus. Į kaimą atvedė gražus tikslas – sukurti savo atžaloms tėviškę, vietą, į kurią visada norėtųsi grįžti. Vyresnieji Bernardas ir Elžbieta gimė Klaipėdoje, mažesniesiems Vincentui ir Veronikai ši sodyba – gimtoji. Gimtine Beržoras taps ir mažyliui, penktajam sutuoktinių vaikui, kurio gimimo jau laukiama.
„Dabar – tas geresnis laikas…“
Daugiavaikė šeima – didžiulė atsakomybė. Tik vaikai tėvus gali išmokyti tėvystės, ir ši patirtis renkama po mažą trupinėlį. A. Žlioba atviravo vis dar esantis pažinimo kelyje: „Nesame tobula šeima, kiekvienas turime asmenybinių trūkumų. Gali modeliuoti, kaip elgsiesi vienoje ar kitoje situacijoje, bet atsitinka taip, kaip atsitinka. Kartais būnu griežtas, kartais – švelnesnis nei mama. Švelnumo reikėjo mokytis, o tai nėra paprasta, kai darbe esi vadovaujantis. Mokausi ir kantrybės – jos prireikia, kai dešimt kartų kartoji tą patį prašymą ar bandai ramiai reaguoti į vaikų nepaklusnumą, jų krečiamas išdaigas. Trejus metus meldžiausi Dievui prašydamas šios dorybės ir, nors sunkiai ir lėtai, kasmet darausi vis kantresnis. Vaikai šalia manęs jaučiasi saugūs, manau, kad pasitiki manimi. Galvoju, kad dabar tas geresnis tarpsnis – laikas, kai vaikai besąlygiškai myli. Gali būti, kad vėliau pradės tik gerbti.“
Per tikėjimą – į bendrystę
Žliobų sodyba įsikūrusi ant vaizdingos kalvos, kurios papėdėje tyvuliuoja Beržoro ežeras. Šalia ir sena kaimo bažnyčia, į kurią visa šeima eina kiekvieną sekmadienį. Dievą tikintys sutuoktiniai tos meilės moko ir savo atžalas.
„Einame patys į bažnyčią ir vedamės vaikus. Neverčiame jų per šv. Mišias elgtis taip, kaip elgiasi suaugusieji, bet prašome būti bendrystėje. Nežinome, ar mūsų sūnūs ir dukros užaugs religingais žmonėmis. Tikėjimas – ne vien auklėjimo reikalas, tai – Dievo malonė. Vieni žmonės ją patiria, kiti – ne. Ir mano paties kaip kataliko gyvenime būta įvairių laikotarpių: jaunystėje labai giliai tikėjau, vėliau gyvenau bedievišką gyvenimą, o sukūręs šeimą vėl po truputį atsigręžiau Dievop“, – pasakojo pašnekovas.
Šeimoje svarbiausi – vyras ir žmona
Sėkmės lydimi advokatai – užimti žmonės, todėl neatsilaikėme nesmalsavę, kaip vyras suranda laiko savo šeimai, ar jo lieka pomėgiams, pabuvimui su savimi.
„Kaip ten sakoma: jeigu darbas maišo žvejybai, reikia mesti darbą…“ – šmaikštavo teisininkas. Ir čia pat pridūrė, kad visą laisvą nuo karjeros laiką skiria vaikams: „Su žmona sakome, kad jau ne jie pas mus gyvena, o mes pas juos… Tapome tėvais ir prisiėmėme pareigą jais rūpintis. Tai darydami auginame ir savo tarpusavio santykį. Nepamirštame: patys svarbiausi šeimoje – vyras ir žmona. Nuo jų ryšio stiprumo priklauso šeimos tvirtybė.“
Nuo rutinos ilsisi vienuolyne
Kartais gausi Žliobų šeima išvyksta pasižvalgyti po Lietuvą, nors keliauti tokiam būriui ir nėra paprasta. Pasitaiko, kad tėvas su vienu iš sūnų išsiruošia į žvejybą. Tiesa, tai – gana reta išimtis. „Negaliu aš nesigrauždamas su meškere sėdėti, kai žinau, kiek veiklos namuose liko žmonai“, – prisipažino.
Sutuoktiniai turi tradiciją kartą ar du kartus per metus išleisti vienas kitą savaitgaliui į kurį nors vienuolyną, kad atitrūktų nuo kasdienių rūpesčių, pasimėgautų ramybe, buvimu su savimi ir tikinčiųjų bendruomene. Anot Arūno, tokios išvykos visada pasiteisina. Neseniai vyras atrado maudynių šaltame vandenyje malonumą – pradeda maudytis po Velykų, o baigia po Vėlinių. Žiemą su bičiuliais susirenka pirtyje.
Nepritaria modernios tėvystės sampratai
Savo vaikų ugdymą tėvai patiki Plateliuose esančioms ugdymo įstaigoms – mokyklai ir darželiui. Beržoriškis neslėpė, kad modernios tėvystės samprata, kai iš mažų vaikų bandoma padaryti intelektualus, jam nepriimtina: „Mažamečiams daug svarbiau emocinis ryšys, saugumas, patirtys, ateinančios per jausmus. Svarbiausia mano kaip tėvo užduotis, kad mūsų vaikai į gyvenimą išeitų patyrę tėvišką meilę. Žinau, kad savo kelyje jie sutiks įvairiausių meilės patirčių, ieškos tikrojo uosto, kur širdys nurimtų, ir galbūt patys laimę atras tėvystėje – mylinčio dangiškojo Tėvo atvaizde.“
