Va, šitaip va, vienu ypu – šnai – ir netekome 50 procentų karinių oro pajėgų mokomųjų lėktuvų! Kaip pagalvoji, tėvynė pavojuje! O jeigu paskutinis mūsų šalies naikintuvas nukentės? Tad jį dabar reikia saugoti kaip akį kaktoje – tik angare laikyti.
Mat, kaip parodė įvykiai, dalyvauti mokomosiose pratybose – pavojinga.
Gerai prancūzams – jų naikintuvas tik apgadintas ir sugebėjo parsirasti į aerodromą. O pusė mūsų mokomųjų oro pajėgų tiesiog prasmego pelkėje. Ir taip, kad sraigtasparnis ilgai ratus suko virš miško, nerasdamas jokių avarijos pėdsakų. Dabar visai neaišku, kas iš to mūsų vargšelio beliko, išskyrus katapultuotis suspėjusius pilotus.
Iš liūno traukiamos nuolaužos, išlukštentos juodosios dėžės. Deja, jos sudegė su visa informacija.
Prancūzams, ko gero, taip pat apmaudu, kad incidentas įvyko paskutiniąją jų misijos Lietuvoje savaitę. Juolab kad dėl susidūrimo kaltės šešėlis krenta lyg ir ant jų piloto.
Bet kol kas apie kaltininkus kalbama tik puse lūpų. Tai esą nustatys pradėtas tyrimas. Ir neišmanėliams aiškinama, kad išvis joks čia įvykis susidurti lėktuvams mokomųjų pratybų metu, užsienyje esą tai – gana neretas atvejis. Jaučia mano bitės: kažkas čia suka uodegą ir makaronus kabina.
Dabar visi džiaugiasi tuo, kad avarijos metu išvengta aukų. Gerai, žinoma. Tačiau, kalbama, netoli avarijos vietos bobutė gal grybus, gal spanguolytes rinko. Jai, manau, tądien, kai susivokė, kaip galėjo baigtis jos išvyka į gamtą, nieko nebesinorėjo.
Beje, nors Lietuvos kariuomenės vadas gyrė pilotus, nukreipusius apdaužytą naikintuvą toliau nuo gyvenamųjų rajonų, „Lietuvos rytas“ cituoja įdomią vieno Šiaulių tarybos nario mintį: „Niekur pasaulyje kariškiai pratybų nerengia virš gyvenamųjų rajonų“. Pasirodo, šiauliečiai jau seniai skundžiasi dėl naikintuvų skrydžių keliamo triukšmo. Menkas malonumas, kai virš galvos nuolat skraido viršgarsiniai orlaiviai, nuo kurių dreba langai. O ką jau bekalbėti apie nuolat panikuojančius psichikos ligonius?
Maža ta mūsų Lietuvėlė: nėra vietos nei kariškiams „sparnus“ ištiesti, nei „padoriems“ kiaulidžių kompleksams pastatyti, nei europinių standartų sąvartynams įrengti. (Va, net viešbutyje šalia Panevėžio apgyvendinti lietuvaičiai krepšininkai skundžiasi, kad nosį riečia „lietuviškas“ kvapelis: netoliese pūpso vandenvalos įrenginiai. Ar velnias sportininkus nešė į tą galerą? Aišku, kad ne velnias, o kažkieno interesas „grietinėlę nugriebti“ nuo apgyvendinimo versliuko.)
Mūsų prasmegęs „Albatrosas“, kai jį pirko, kainavo apie 3,7 milijono litų. Nors vėliau jis dar Rumunijoje remontuotas, tačiau, anot per televiziją kalbėjusio aviacijos vado, dabar jo likutinė vertė – nulis. Tad reikia galvoti, kad materialinių nuostolių nėra? Ar likęs naikintuvas taip pat tiek tevertas? Ar begalim pasirengti tinkamai gintis? Nors, kaip parodė karti patirtis, kai prieš keletą metų prieš nukrisdamas rusų karinių oro pajėgų naikintuvas suspėjo Lietuvos oro erdvę kone kirsti, ne ką tepagelbėjo ir NATO skėtis.
Nemirtingi tie rusiški animaciniai filmukai – taip ir iššoka iš atminties „Brėmeno miesto muzikantų“ muškietomis ginkluota karališkoji kariauna, kuri dėjo į kulnus vos išvydusi plėšikus. Kažin kodėl man tokios asociacijos lenda į galvą, kai tėvynė pavojuje?
