Po to, kai praėjusią savaitę Plungės rajono savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje gana triukšmingai buvo aptartas projektas, pagal kurį ruošiamasi rekonstruoti ir fizinę negalią turinčių žmonių poreikiams pritaikyti patalpas Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos namuose, įpykusios neįgaliųjų organizacijų vadovės pasiprašė audiencijos pas Savivaldybės merą Audrių Klišonį. Po vizito pas jį dar ir spaudos konferenciją suorganizavo.
Priminsime, kad klausimas, kur įkurdinti Plungėje veikiančias neįgaliųjų organizacijas, rajono valdžiai seniai nedavė ramybės. Tad labai apsidžiaugta sužinojus, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai galima teikti projektus ir gauti finansavimą socialinių paslaugų infrastruktūros plėtrai. Nuspręsta, kad projektą teiks Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapija, kuri už gautus pinigus (o jų skirta 250 tūkst. eurų) rekonstruos Vytauto gatvėje esančių parapijos namų cokolinį aukštą, į kurį ir galės persikelti neįgaliųjų organizacijos. Pastarųjų vadovių sumanymas netenkino. Savo pasipiktinimus jos išdėstė ir komiteto posėdyje, ir nuėjusios pas merą, ir spaudos konferencijoje.
Su rajono laikraščių žurnalistais bendravo trijų skirtingas negalias turinčius žmones vienijančių organizacijų vadovės: sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ pirmininkė Romualda Šimkuvienė, Cerebrinio paralyžiaus asociacijos Plungės skyriaus vadovė Kristina Drungilienė ir Plungės sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos „Mūsų atžala“ pirmininkė Liucija Zabitytė.
„Dalyvavome komiteto posėdyje, iš kurio išėjome piktos ir nepatenkintos. Tad nutarėme netylėti. Supratome, kad kalbantis gražiuoju neįgaliųjų, kurių rajone yra apie 2 500, niekas negirdi. Mūsų organizacijos –
lyg podukra, kuri nuolat atsitrenkia į abejingumo sieną. Norime, kad Savivaldybė į mus žiūrėtų ne kaip į prašytojus, o kaip į bendradarbius“, –
kalbėjo K. Drungilienė.
Pasak neįgaliųjų atstovių, jų pasipiktinimas turi ne vieną priežastį. Didžiausia blogybė, kad rajono valdžia ir parapija neįgaliųjų reikalus reguliuoja su jais nepasitarusios. „Jau nuspręsta, kad neįgaliųjų organizacijos bus perkeltos į parapijos namus. Nuspręsta ir tai, kaip bus rekonstruotos patalpos, kaip jos atrodys. Tačiau su mumis niekas nieko nederino, nepasidomėjo, ko ir kaip norėtume, kas mums būtų geriau“, – kalbėjo organizacijų vadovės.
Kitas nerimą ir pyktį keliantis dalykas – kad projektas orientuotas tik į fizinę negalią turinčius žmones. „O kur dėsis kiti? Juk yra ir kitokių bendrijų, vienijančių sutrikusio intelekto, psichikos negalią turinčius žmones. Išeitų, kad tokių į naująsias patalpas neįsileis“, – kalbėjo R. Šimkuvienė. Jos teigimu, panaudos sutartis dėl patalpų Vytauto g. 9, kuriose draugijos dabar įsikūrusios, baigiasi 2020 metais. Tad visai neaišku, kur po to neįgaliesiems teks kraustytis.
Beje, Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdyje draugijų atstovėms buvo paaiškinta, kad fizinė negalia akcentuota siekiant gauti finansavimą, bet tai nereiškia, kad patalpos nebus prieinamos ir kitokią negalią turintiems asmenims. „Mes mero paklausėm, kas bus, jei mes imsim ir neisim į tas patalpas. Ir žinot, ką jis mums atsakė? Kad į mūsų ambicijas niekas nežiūrės – finansavimas gautas ir dienos centras fizinę negalią turintiems žmonėms parapijos namuose bus steigiamas“, – toliau piktinosi moterys.
Pokalbio metu draugijų vadovės atskleidė ir dar vieną joms nerimą keliantį dalyką: parapijos namuose bus įsteigtas dienos centras, kuris galimai nuvilios jų klientus, tad draugijų likimas gali pakibti ant plauko. „Vienas dienos centras jau veikia Socialinių paslaugų centre, dabar bus steigiamas kitas. Liksime be žmonių! Kodėl tuos centrus steigia, o nesiūlo mums paslaugas teikti?“ – klausimą kėlė pirmininkės.
Bet argi blogai, kad neįgalieji turės naujas ir pritaikytas patalpas (beje, dabartinės jų patalpos yra antrajame aukšte ir tikrai ne kiekvienam neįgaliajam pasiekiamos), kad gaus kokybiškas paslaugas? O gal šiuo atveju organizacijų interesai yra svarbesni už neįgaliųjų kaip individų? Pasak pirmininkių, žinoma, svarbu, kad žmonės turėtų kur būti, kad gautų kuo geresnes paslaugas, bet negalima nurašyti ir draugijų. „Tiesiog nenorim išnykti kaip dinozaurai, todėl ir stojam ginti savo teisių“, – sakė K. Drungilienė.
Tad ko neįgaliųjų organizacijos, kurių rajone yra aštuonios, pageidautų? „Parapijos namuose mums žadama skirti tris didžiules sales. Mūsų poreikiai kitokie – reikia uždarų erdvių, privatumo, vietos darbo įrangai, priemonės, kūrybiniams darbeliams laikyti“, – vardijo pirmininkės. Jų teigimu, tose patalpose turėtų būti viena erdvi salė, virtuvėlė, dirbtuvės, mažesnė repeticijų salė ir bent keturi kabinetai, kuriuose įsikurtų po dvi draugijas. „Mes turime ministerijos įpareigojimus, kuriuose aiškiai nurodyta, kokia veikla privalome užsiimti ir kiek laiko jai skirti. Taigi, bendrose patalpose maltis tikrai negalime. Juolab kad dirbame su neįgaliaisiais, kurie kartais tiesiog nori susėsti nedideliame ratelyje, pasikalbėti, pasidalinti savo problemomis. Ar tokiais atvejais salėje sėdėsime?“, – klausė R. Šimkuvienė.
Beje, spaudos konferencija nebuvo paskutinis renginys, per kurį neįgalieji liejo savo nuoskaudas. Gegužės 30-ąją dar numatyta konferencija-diskusija „Mes esame“.
