Prasidėję nauji mokslo metai tėvų ir pedagogų mintis vėl kreipia į ugdymo problemas. Nemažai ugdymo naujovių įprasmina atnaujinto turinio programos, orientuotos į kompetencijų, gebėjimų ugdymą. O kaip apibrėžti krikščioniškųjų vertybių vietą kompetencijų struktūroje? Apie tai kalbamės su kunigu licenciatu pranciškonu Sauliumi Bytautu.
– Gerbiamas kunige, ugdymas, ypač šiandienos sąlygomis, yra labai sudėtingas vyksmas, įgalinantis skleistis fizinėms ir dvasinėms ugdytinio galioms. Dorinis ugdymas tiek mokyklos, tiek šeimos aplinkoje ypač svarbus tuo, kad čia ugdytojų ir ugdytinių santykiai turi pasiekti aukščiausią lygį, ir šis vyksmas tęsiasi visą gyvenimą. Kokie būtų tie pagrindiniai krikščioniškojo auklėjimo principai, susiję su mokykla?
– Didžią auklėjimo svarbą žmogaus gyvenimui ir augančią įtaką mūsų amžiaus visuomeninei pažangai yra įdėmiai apsvarstęs Vatikano II Susirinkimas. Iš tikrųjų dabarties sąlygomis jaunimo auklėjimas ir net tam tikras suaugusiųjų ugdymas tampa vis lengvesnis, bet drauge ir būtinesnis.
Žmonės, labiau įsisąmonindami savo orumą ir pareigas, nori vis veikliau dalyvauti visuomeniniame, ekonominiame bei politiniame gyvenime. Įstabi technikos ir mokslo tyrimų pažanga, naujos visuomenės komunikavimo priemonės, gausėjantis laisvalaikis įgalina lengviau pasinaudoti proto ir dvasios kultūros paveldu, vienam kitą papildyti. Visur stengiamasi labiau skatinti auklėjimo darbą. Viešais dokumentais patvirtinamos pagrindinės žmonių, ypač vaikų ir tėvų, teisės auklėjimo srityje.
Labai stengiamasi šviesti ir auklėti visus žmones, nors daugybei vaikų ir jaunuolių dar stinga net elementaraus švietimo, o daugelis kitų lieka be tinkamo auklėjimo, ugdančio drauge tiesą ir meilę. Norėdama įvykdyti iš savo dieviškojo Steigėjo gautą pavedimą skelbti visiems žmonėms išganymo slėpinį ir visa atnaujinti Kristuje, Bažnyčia privalo rūpintis pilnatvišku žemiškuoju žmogaus gyvenimu, kiek jis susijęs su dangiškuoju pašaukimu. Auklėjimo pažanga ir plėtojimas yra jos veiklos dalis. Tuo remdamasis, Vatikano II Susirinkimas pateikia keletą pagrindinių krikščioniškojo auklėjimo principų, susijusių su mokykla.
Visi žmonės, kad ir kokia būtų jų rasė, padėtis ar amžius, turi neliečiamą teisę į auklėjimą, atitinkantį kiekvieno siekiamą tikslą, pritaikytą jo savitam būdui, lyčiai, kultūrai bei tėvų tradicijoms, tiesiantį kelią broliškam bendravimui su kitomis tautomis tikros vienybės ir taikos žemėje skleidimo labui. Tikras auklėjimas ugdo asmenį, atsižvelgdamas į galutinę jo paskirtį ir gerovę tų bendruomenių, kurių narys jis yra ir kuriose vėliau, subrendęs, jis turės atsakingai veikti.
Atsižvelgus į psichologijos, pedagogikos ir didaktikos pažangą, vaikams ir jaunuoliams turi būti padedama darniai išugdyti savo fizines, moralines ir protines galias, kad jie palengva įgytų vis tobulesnį atsakomybės jausmą, raginantį be paliovos tinkamai plėtoti savo gyvenimą ir siekti tikrosios laisvės, ryžtingai ir atkakliai nugalint kliūtis. Privalu tinkamai juos rengti dalyvavimui visuomeniniame gyvenime, kad galėtų veikliai įsitraukti į įvairias grupes, dialoge atsiverti kitiems ir noriai prisidėti prie bendrosios gerovės kėlimo.
Vaikai ir jaunuoliai turi teisę būti skatinami teisinga sąžine sverti moralines vertybes, patys asmeniškai jas prisiimti, stengtis tobuliau pažinti ir pamilti Dievą. Todėl tie, kuriems pavesta valdyti tautas arba vadovauti auklėjimui, turi rūpintis, kad ši šventa teisė niekados nebūtų iš jaunuomenės atimta. Bažnyčia didžiadvasiškai talkininkauja visokeriopam auklėjimo darbui, kad didžios auklėjimo ir švietimo gėrybės kuo greičiau taptų prieinamos visiems viso pasaulio žmonėms.
– Koks vaidmuo šiame ugdymo procese tenka dvasininkams?
– Visi krikščionys, atgimdami iš vandens ir Šventosios Dvasios, yra tapę naujais kūriniais, vadinasi, ir yra Dievo vaikai, turintys teisę į krikščioniškąjį auklėjimą. Auklėjimu siekiama žmogaus asmens brandos, rūpinamasi, kad pakrikštytieji, pamažu supažindinami su išganymo slėpiniu, vis labiau įsisąmonintų gautąją tikėjimo dovaną, išmoktų „garbinti Dievą Tėvą dvasia ir tiesa” (plg. Jn 4, 23), pirmiausia liturgijoje, kaip nauji žmonės įprastų „gyventi teisume ir tiesos šventume” (plg. Ef 4, 22-24) ir taip „subręstų į tobulą Kristaus pilnatvės amžiaus saiką pasiekusį žmogų” (plg. Ef 4, 13) bei prisidėtų prie mistinio Kūno augimo.
Be to, šiuo auklėjimu pakrikštytieji pratinami, įsisąmoninus savo pašaukimą, būti juose „slypinčios vilties liudytojais” (plg. l Pt 3, 15). Sielų ganytojai stengiasi daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji, o pirmiausia – jaunimas, kuris yra Bažnyčios viltis.
– Puikiai žinome, kad mokykla viena nepajėgi išugdyti žmogaus, jeigu šeima lieka nuošalyje. Kokios tėvų teisės ir pareigos vaikų dvasiniame ugdyme?
– Bažnyčios kanonai ypatingą dėmesį skiria katalikiškam auklėjimui ir švietimui. Tėvai katalikai gali pasirinkti priemones ir įstaigas, kurių dėka pagal vietos sąlygas galėtų rūpintis katalikišku savo vaikų auklėjimu. Tėvai taip pat turi teisę pasinaudoti ta civilinės valdžios teikiama pagalba, kurios jiems reikia katalikiškam vaikų išauklėjimui.
Teisingas auklėjimas turi siekti visaverčio žmogiško asmens formavimo, atsižvelgdamas į jo galutinį tikslą ir į bendrą visuomenės gėrį. Vaikai ir jaunimas turi būti auklėjami taip, kad galėtų harmoningai išskleisti savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus, įgytų didesnį atsakomybės jausmą ir teisingą laisvės supratimą, kad taptų pajėgūs aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. Tikintieji turi labai vertinti mokyklą kaip auklėjimo praplėtimo priemonę.
Tėvai turi artimai bendradarbiauti su jų vaikus auklėjančiais mokytojais, o mokytojai, vykdydami savo pareigas, taip pat artimai bendradarbiauti su tėvais. Tėvai, pasirinkdami mokyklą, yra visiškai laisvi, todėl tikintieji turi būti susirūpinę tuo, kad civilinė valdžia šitą laisvę tėvams pripažintų ir atitinkamomis priemonėmis paremtų, atsižvelgdama į distributyvinį teisingumą.
Tėvai katalikai gali leisti vaikus į tokias mokyklas, kuriose užtikrinamas katalikiškas auklėjimas. Jeigu jie šito negali padaryti, yra įpareigoti rūpintis, kad reikiamą katalikišką auklėjimą jų vaikai gautų kur nors kitur. Bažnyčia turi teisę įsteigti ir įdiegti bet kokias mokomąsias disciplinas, bet kokios rūšies ir pakopos mokyklas. Jeigu iš viso nėra jokių mokyklų, kuriose auklėjimas būtų perteiktas krikščioniška dvasia, diecezinis vyskupas turi pareigą pasirūpinti tokių mokyklų steigimu. Vietos ordinaras turi pasirūpinti, kad paskirtieji dėstyti tikybos pamokas mokyklose pasižymėtų tikru tikėjimu, krikščionišku gyvenimu ir pedagoginiais sugebėjimais.
Krikščioniškas pašaukimas yra pašaukimas apaštalauti. Tikinčiųjų apaštalavimas – visos Bažnyčios gyvybingumo ir dvasinės pažangos ženklas. Tikėjimas, sudarantis mokyklos bendruomenės šerdį, tampa naujo gyvenimo ir autentiškos krikščioniškosios kultūros versme. Savo savitam apaštališkajam pašaukimui įgyvendinti tikintys pasauliečiai turi teisėtą autonomiją. Norėdami laiduoti tam palankias sąlygas, ganytojai turi šį savitumą ne tik pripažinti, bet ir uoliai remti. Toks apaštalavimas gimsta bei išsiplėtoja iš profesinių santykių, bendrų kultūrinių interesų ir kasdienio bendro gyvenimo įvairiose mokyklos veiklos srityse. Niekas negali atstoti individualaus pasauliečių katalikų apaštalavimo.
Vis dėlto išlieka būtinybė, kad katalikai mokykloje liudytų bendrystę ir vienybę. Apaštalaujantis pedagogas katalikas, gerbiantis ir tarnaujantis kolegoms bei mokiniams, liudija naują žmogų, visuomet pasirengusį įtikinamai atsakyti kiekvienam, klausiančiam apie „jame gyvenančią viltį” (plg. 1 Pt 3, 15–16).
– Dėkoju už pokalbį. Tikiu, kad išsakytos mintys padės religines vertybes kasdien kvalifikuotai panaudoti pedagoginėje šeimos ir mokyklos veikloje.
