Taip sakė dešimt vaikų pagimdžiusi Babrungo kaimo gyventoja Irena Karečkienė. Ji šiandien, penktadienį, artėjančios Motinos dienos proga yra pakviesta į prezidentūrą, kur jai garbingos ceremonijos metu bus įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. Apdovanojimą daugiavaikė mama gaus iš pačios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės rankų.
„Plungės“ kalbinta linksma ir energinga 74 metų babrungiškė Irena džiaugiasi jai suteikta garbe apsilankyti prezidentūroje. Žinią, kad bus įvertinta už nepriekaištingą motinystę ir kad ranką paspaus šalies vadovė, moteris išgirdo iš seniūnės Rūtos Jonušienės. Ji ir keturios dukros ponią Ireną šiandien lydi į Vilnių.
I. Karečkienė prisipažino, kad kasmetinė žinia, jog Prezidentė apdovanoja daugiavaikes motinas, ją nuolat šiek tiek skaudinusi. „Vis pagalvodavau: nejaugi aš blogesnė mama buvau, nejaugi mano vaikai blogesni užaugo, kad esu pamiršta… Taigi nuoskauda kirbėjo, bet, matyt, turėjau savo eilės sulaukti. Ir sulaukiau. Iš pradžių labai jaudinausi dėl tos išvykos, bet dabar jau ramesnė, labai noriu pamatyti, kaip Prezidentė gyvai atrodo“, – nuotaikingai kalbėjo moteris.
Pasakodama apie savo gyvenimą, babrungiškė ne sykį ašarą nubraukė: sunki buvo jos vaikystė, nelengva buvo jaunai tekėti, o ką bekalbėti apie tokio būrio vaikų auginimą, sunkius darbus, vyro ligas.
Ponia Irena gimė Kretingos rajone esančiuose Kūlupėnuose, septynių vaikų šeimoje. Tiesa, užaugo tik keturi, trys mirė vaikystėje. Mergina buvo vos šešiolikos, kai aplink ją sparną ėmė rėžti penkeriais metais vyresnis Ignas Norvaišas. Irenos motinai jaunikis patiko, tad ji be dukros žinios nupirko vestuvinius žiedus ir užsakė bažnyčią. „Velykų išvakarėse mama man pasakė, kad ryt – tuoktuvės. Ir verkiau, ir prašiau, ir ką tik aš bedariau, bet mamos valiai pasipriešinti nepajėgiau. Ištekėjau, nors buvau dar vaikas, tik šešiolikos“, – visai nelinksmą savo vedybinio gyvenimo pradžią prisiminė babrungiškė.
Moteris neslėpė ir to, kad didelės meilės tarp jos ir vyro nebuvę ir po vestuvių. Bet ji sutuoktinį labai gerbusi – už tai, kad stengėsi dėl šeimos, kad labai mylėjo jųdviejų vaikus. „Kiek galėjo, tiek man padėjo. Ir jis pats, ir jo mama, broliai. Pagalbos visada sulaukdavau. O pagalbininkų reikėjo. Ir kaip nereikės, kai vaikai vienas po kito biro“, – prisiminimais dalijosi I. Karečkienė.
Bažnytinę santuoką Norvaišai sudarė per 1958-ųjų Velykas, civilinę – 1959-ųjų vasarį. 1959 metų sausį gimė pirmoji jų dukra Irena. Po metų – antroji, dar po metų – trečioji… 1966-aisiais Norvaišų šeimoje jau augo šešios mergaitės: Irena, Rūta, Virginija, Rasa, Vida ir Rima. Po poros metų pagaliau atėjo eilė pirmajam sūnui – Ignui. Vėliau kas dveji metai gimė Stasys ir Alvydas. Dešimtojo vaikelio Norvaišai susilaukė po aštuonerių metų pertraukos. Sūnus Artūras gimė neišnešiotas, todėl būdamas vos trijų mėnesių mirė. Taigi užaugo devyni.
Pasak Irenos, užauginti tiek vaikų buvo be galo sunku. Reikėjo daug dirbti, kad visus išmaitintum, aprengtum, aprūpintum bent jau tuo, kas būtiniausia. Todėl moteris ir karves kolūkyje melžė, ir veršius šėrė, ir arklius ganė. Na, o radusi valandėlę laiko visada sėsdavo prie mezginio – pati vaikams megztinius, liemenes, šalikus mezgė. Žodžiu, laiko veltui niekada neleido ir, kas yra poilsis, nelabai težinojo.
Būdama 43-ejų Irena liko našlė – vyras Ignas mirė pakirstas cukraligės ir kitų sunkių ligų. Bet netrukus jos gyvenime atsirado kitas žmogus. „Vienose laidotuvėse pasilikau nakčiai prie velionio budėti. Šalia toks vyriškis prisėdo. Žodis po žodžio susipažinome, išsiaiškinome, kad abu esame našliai, kad turime bendrų interesų. Kritome vienas kitam į akį, o po savaitės jis pas mane atvyko…“ – pasakojo babrungiškė.
Su antruoju vyru – Augustinu Karečka – Ireną siejo kur kas šiltesni jausmai. Be to, jis labai vaikus mylėjęs, buvęs jiems nė kiek ne blogesnis nei tikras tėvas. „Su Augustinu gyvenau iki 2001-ųjų. Jį iš manęs begėdis vėžys atėmė. Kad būtumėte matę, kaip mano vaikai verkė jį laidojant. Visiems mums jis buvo labai geras žmogus“, – gražiai apie velionį atsiliepė moteris. Vėliau ji dar buvo susiradusi 14 metų už save vyresnį gyvenimo draugą, bet ir jo tarp gyvųjų nebėra.
Irena gyvena viena, bet nuobodžiauti neturi kada. O kaip sveikata? „Įvertinus mano amžių ir kiek vaikų pagimdžiau, jaučiuosi gana gerai. Einu į bažnyčią, giedoti, lankau kapines. Ir visur – pėstute. Pati sau įvairiausių daržovių prisiauginu, laikau vištų, katiną ir šuniuką“, – dėstė moteris.
Babrungiškė džiaugiasi, kad vaikai po užsienį neišsilakstė, kad gyvena netoliese, kad neblogai verčiasi ir ja rūpinasi: „Prieš devyniolika metų netekau sūnaus Igno. Visi kiti – sveiki ir gyvi. Rūta gyvena Plungėje, o visi kiti – kaimuose Plungės ir Kretingos rajonuose, turi šeimas, ūkius.“ Anūkų Irenos „sąskaitoje“ – 24, proanūkių – 19. „O kiek iš viso esame, net nežinau. Džiaugiuosi tiek jų turėdama. Juolab kad visi rūpinasi, jei ne vienas, tai kitas kasdien paskambina, aplanko. Kai auginau, atrodė, kad labai daug, o dabar nuomonę jau pakeičiau – tokių vaikų ir antrą dešimtį galėjau auginti. Juolab kad užaugo geri, dori žmonės“, – pokalbį baigė I. Karečkienė.
