Gebėti ir norėti ištiesti pagalbos ranką kitam turbūt yra viena aukščiausių žmogiškumo formų. Padėti tiesiog šiaip sau – iš geros širdies, užuojautos ir suvokimo, kad kitaip ir negali būti, nesitikint nieko atgal, nebent papildomų karmos taškų – juk už gera paprastai geru yra atlyginama. „Įgijau dar vieną dukrą ir tris anūkus“, – taip apie savo namuose priglaustą ukrainietės Julijos šeimą kalba plateliškis, žinomas žurnalistas, kraštotyrininkas ir rašytojas Eugenijus Bunka. Šie žmonės – dar vienas gražus pagalbos karo pabėgėliams iš Ukrainos pavyzdys mūsų savivaldybėje.
Atsiliepė į kvietimą
„Su amžinatilsį žmona Danute auginome septynis svetimus vaikus, tai negi negaliu pasirūpinti dar keturiais? Linksmiau ir man dabar namuose“, – taip apie sprendimą priimti į savo namus ukrainiečius, bėgusius nuo karo gimtoje šalyje, sakė E. Bunka. Iš tiesų, jis pasekė kitų plateliškių pavyzdžiu – Dalia Jakštienė ir jos vyras Algis jau kurį laiką rūpinasi viena ukrainiečių šeima, suteikė jiems prieglobstį. „Dalia priglaudė Julijos seserį. Kažkurią dieną ji man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau ir negalėčiau apgyvendinti jos globotinės sesers. Nuvažiavau į Alytų ir balandžio 4 dieną parsivežiau Juliją ir jos vaikus į Platelius“, – toliau jų pažinties istoriją pasakojo Eugenijus.
Išvyko dėl vaikų
Julija – kukli jauna moteris, kurios pasaulio centras ir viso gyvenimo prasmė – jos vaikai. 13 metų Kristina, dvylikametis Vasilis ir dešimtmetis Kirilas. Jei ne jie, Julija nebūtų palikusi savo namų nedideliame Rešetylivkos miestelyje Ukrainos Poltavos srityje. Širdį kasdien skauda dėl ten esančių brolio, mamos… Pastaroji jokiu būdu nenorėjo išvykti iš savo namų, nepaisant karo keliamų pavojų – kaip išvažiuoti ir palikti viską, kas gyvenime sukurta?
Julija guodžiasi tuo, kad į jos gimtąją Rešetylivką prieš jai išvykstant rusų okupantai kojos dar nebuvo įkėlę, aktyvių karo veiksmų pas juos nebuvo. Būtent dėl to ji atidėliojo planus išvažiuoti. Tačiau, kai prasidėjo bombardavimai kaimyniniame miestelyje, teko pripažinti – vaikams čia nebėra saugu. Ir tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji nusprendė palikti Ukrainą.
Nesijaučia vieniša
Iki atvykimo į Lietuvą Julija apie mūsų šalį žinojo nedaug. Kodėl emigracijai pasirinko būtent Platelius? „Į Palangą buvo atvykusi vieno iš mano vaikų kūma. Kai sesuo su šeima taip pat nusprendė palikti Ukrainą, svarstėme, į kurią šalį ji galėtų vykti. Kadangi kūma jau buvo Lietuvoje, tai ir sesuo čia atvažiavo. Na, o paskui, paraginta savo sesers, atvykau į Platelius ir aš su vaikais“, – pasakojo Julija. Be to, kaip teigė Julija, ji norėjo vykti į šalį, kur būtų galima susikalbėti rusiškai.
Būti netoli sesers, kūmos Julijai taip pat buvo svarbu. Kaip pažymėjo Eugenijus, stiprus giminystės ryšių palaikymas ir artimųjų parama ukrainiečiams yra labai svarbūs. Tą jis jau seniai supratęs: turįs ukrainiečių kraujo turintį žentą.
Visi puikiai sutaria
Plateliškis pripažino – jo namai atsiradus Julijai su vaikais labai pagyvėjo. Sakė, kad Julija čia tvarkosi lyg tikra šeimininkė. „Vien tik gerumas būnant su jais. Na, gal tik viena blogybė yra“, – šyptelėjo jis. Pasirodo, Julijai labai patinka suktis virtuvėje, tad jos ruošiamo maisto Eugenijui dabar tenka ragauti mažiausiai 4 kartus per dieną: buvo atpratęs tiek valgyti. Aišku, ukrainietiški barščiai buvo vienas pirmųjų patiekalų, kuriuos teko jam skanauti.
Eugenijus džiaugėsi, kad Julija, panašu, pamažu apsipranta ir jo namuose, ir Platelių miestelyje. Jam kartais net nesmagu žiūrėti, kaip jo viešnia lyg bitelė dūzgia po namus: lyg tikra šeimininkė rūpinasi, kad čia būtų švaru, tvarkinga, kaip minėta, virtuvė – jos stichija. Tą sakė ir ji pati – daugiausia čia laiko praleidžianti. Juk ir ten, Ukrainoje, jos darbas buvo susijęs su viešuoju maitinimu: dirbo autobusų stoties kavinukėje.
„Iš pradžių buvo sunku, jautėmės išsigandę, reikėjo laiko priprasti prie pokyčių“, – apie tai, kaip jautėsi atvykusi į Platelius, į E. Bunkos namus, kalbėjo Julija. Dabar jau viskas kitaip, o ir jos vaikai šypsosi ir yra patenkinti – tai svarbiausia. Pasirodo, apie anūkus Eugenijus tikrai nemelavo, nes mažieji svečiai jį taip ir vadina – seneliu. „Labai gerai mums čia ir senelis labai geras“, – pabrėžė Kristina.
Julijos vaikai nenutraukė ryšių su draugais, prie pamokų jungiasi nuotoliniu būdu. Visi yra aprūpinti reikalingomis priemonėmis. Dėkingas Eugenijus šią šeimą įvairiais daiktais parėmusiems plateliškiams, o ir jis pats vienam iš vaikų nupirko kompiuterį, kai senas turėtas sugedo.
Pasirūpino Eugenijus ir tuo, kad Julija su vaikais ne tik Platelius pažintų, bet ir suorganizavo išvyką į Palangą, susitiko su ten esančia kūma – buvo džiaugsmo! O ir be galo smagu buvo pirmą kartą pamatyti jūrą!
Pasiūlė ne tik namus, bet ir darbą
Tėvišku rūpesčiu Eugenijus apglėbė Julijos šeimą. Jis žino ir palaiko moters norą būti naudingai, jos siekį susirasti darbą. Tik kaip tą padaryti neatitolus nuo vaikų, nepalikus jų vienų visai dienai? Čia Eugenijui kilo mintis – Plateliai juk kurortinis miestelis, vasaros sezonas jau netrukus prasidės, tad kodėl nepabandžius išnaudoti kaimo turizmo teikiamų galimybių? „Turime namą Plateliuose. Žmona svajojo juose įsteigti senelių namus, deja… Namas įrengtas, tai pasiūliau Julijai čia būti šeimininke: nuomoti kambarius turistams, rūpintis visko priežiūra. Kiek sugebės uždirbti, viskas bus jos. Juk reikia galvoti apie ateitį, apie grįžimą į savo namus Ukrainoje, o kaip grįžti ir pradėti gyventi iš naujo neturint kišenėje nė cento?“ – mano E. Bunka.
Julijai Eugenijaus mintis labai patiko – atsirado viltis, kad gyvenimas vieną dieną sugrįš į įprastas vėžes, ir tam reikia ruoštis. Todėl Julija su didžiuliu entuziazmu ėmėsi darbo – ruošė kambarius būsimiems poilsiautojams. Bendraujant su Julija tikrai nesunku pastebėti, kad ji nusiteikusi dirbti iš širdies, rūpintis, kad visi svečiai apsistotų tvarkinguose kambariuose, kad poilsiaujantiems nieko netrūktų. „Čia Julija praleidžia daug laiko, vis ką nors šveičia, tvarko, ruošia, nors, atrodo, viskas jau ir taip yra gerai“, – sakė E. Bunka.
Abu mūsų pašnekovai sakė tikintys, kad pirmieji poilsiautojai netruks čia užsukti, o svečiuodamiesi pas Juliją prisidės prie jos svajonės kažkurią dieną vėl pamatyti savo namus.
P. S. Kai laikraštis jau buvo parengtas spausdinti, redakcija gavo žinią, jog Julija su vaikais vis dėlto nusprendė važiuoti namo, į Ukrainą. Va taip – staiga, per vieną dieną, – nutarė grįžti ten, kur savi namai, kur artimieji, dėl kurių taip skaudėjo širdį. Teisinga lietuviška patarlė: „Namai – pragarai, be namų – negerai.“ Juolab kad Poltavos srityje, kur jie gyvena, karo veiksmai lyg ir aprimę. O kas gali sulaikyti, kai namų trauka tokia didelė? Niekas. Tačiau Julija žino: jeigu kas – visada gali sugrįžti.
