Sunku pradėti gyvenimą iš naujo, ypač kai jį reikia kurti nuo nulio. Kai stokojama visko, tada be galo svarbi tampa bet kokia pagalba iš šalies. Plungėje jau daugiau nei tris savaites gyvuoja atiduotuvė – vieta, kurioje nuo karo bėgantys ukrainiečiai, apsistoję Plungės rajone, gali apsilankyti ir rasti kasdieniam gyvenimui būtinų daiktų. Ukrainiečiai nėra išdidūs – mielai praveria atiduotuvės duris ir naudojasi tuo, ką geraširdžiai plungiškiai čia palieka: nuo rūbų iki indų, žaislų vaikams, o nuo šiol – ir maisto.
Atiduotuvė yra įsikūrusi Birutės g. 2 – buvusiuose senelių globos namuose. Medinis pastatas priklauso Plungės parapijai.
Penktadienį, kai apsilankėme atiduotuvėje, čia veiksmas vyko lyg bičių avilyje. Buvo ruošiamasi praplėsti patalpas, tad žmonių ir bruzdesio netrūko. Sutikta Plungės rajono savivaldybės administracijos darbuotoja Jurga Venckuvienė sakė, jog planuojama atiduotuvėje pradėti karo pabėgėliams dalyti ir maisto produktus, tad reikalinga tam atlaisvinti vietą.
„Iš pradžių visa pagalba daiktais ukrainiečiams buvo organizuojama Plungės specialiojo ugdymo centre. Tačiau nelabai patogu buvo ten žmonėms, todėl nuspręsta ieškoti vietos kitur. Į Savivaldybės administracijos prašymą suteikti tam reikalingas patalpas atsiliepė mūsų klebonas. Taip atiduotuvė atidaryta čia“, – priminė J. Venckuvienė.
Savivaldybės administracijos darbuotoja teigė, jog mintis atidaryti atiduotuvę labai pasiteisino – vieta, kur karo pabėgėliai galėtų ateiti pasiimti jiems būtinų daiktų, yra labai reikalinga. „Džiaugiamės, kad nuo pat pradžių viskas labai sklandžiai vyksta. Kiek žmonės atneša, tiek yra paimama. Ukrainiečiai labai noriai čia lankosi. Daiktai tikrai neužsistovi. Geri mūsų žmonės, labai greitai reaguoja į mūsų prašymus. Štai paskelbėme, jog reikalingos vaikams kuprinės, kitą dieną jau jų atnešė“, – pasakojo toliau Savivaldybės atstovė.
Atiduotuvė, kaip minėta, buvo atidaryta siekiant rūpintis iš Ukrainos pabėgusiais ir Plungės rajone apsigyvenusiais ukrainiečiais, kurių dalis atvyko neturėdami ne tik būtiniausių daiktų, bet ir lėšų pragyventi. Kol pabėgėliai pradės gauti darbo užmokestį, teikiama būtiniausia parama: maistas, rūbai, avalynė, indai ir kt.
Atiduotuvėje išties daug ko yra. Plungiškiai parūpino įvairiausių rūbų, avalynės – šito atnešama daugiausia. Yra ir indų, žaislų. Savivaldybės administracija kas kiek laiko paskelbia visų reikalingų daiktų poreikį. Šią dieną labai trūkstama puodų, keptuvių, lygintuvų, peilių, maišytuvų, lagaminų, paklodžių, pledų… Prasidėjus pavasariui vaikams – dviračių, paspirtukų… Galintys atnešti minėtų daiktų atiduotuvėje laukiami pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 12 iki 18 val.
Iki šiol atiduotuvėje ukrainiečiai galėjo ateiti pasiimti tik daiktų, tačiau nuo šios savaitės čia jie galės tikėtis rasti ir jiems skirtų maisto produktų. Kaip minėjo J. Venckuvienė, suaukotus maisto produktus karo pabėgėliams anksčiau priėmė Plungės socialinių paslaugų centras, tačiau nuspręsta, jog geriausiai būtų sudaryti sąlygas viską, kas reikalinga, gauti vienoje vietoje. Taigi, kaip minėta, atiduotuvėje tam atlaisvintos papildomos patalpos. Jau nuo vakar negendančių maisto produktų ukrainiečiams galima palikti atiduotuvėje.
Sklandų atiduotuvės darbą užtikrina čia dirbantys savanoriai. Neretai pažiūrėti, kaip sekasi darbuotis, pakalbėti su čia ateinančiais ukrainiečiais užsuka ir Savivaldybės administracijos atstovai, taip pat Plungės parapijos klebonas dekanas Vytautas Gedvainis. Sutikome jį atiduotuvėje ir penktadienį.
Kun. V. Gedvainis pastebėjo, jog vieta, kur dabar yra įsikūrusi atiduotuvė, anksčiau tarnavo kaip sandėlis. „Kadangi buvo stokojama patalpų, kai į mus kreipėsi Savivaldybė, administracijos direktorius, atsiliepėme į prašymą. Šiame pastate veiklą vykdo „Caritas“, beje, ten dirbančios moterys irgi ateina į atiduotuvę pabudėti. Susispaudėme truputį ir atlaisvinome vietą atiduotuvei, – kalbėjo Plungės parapijos vadovas, pabrėždamas, jog mūsų visų širdyse neturėtų trūkti atjautos nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. – Galbūt kartais ir pernelyg dažnai ir įkyriai lendame šiems žmonėms į širdis, kiekvienas jų turi savo gyvenimą. Tačiau reikia suprasti, kad padėti būtina, juk tikriausiai pas mus atvyko tie žmonės, kurie tikrai neturėjo kur vykti… Kiti gal pasirinko turtingesnes Vakarų valstybes. Dalykimės kuo galime, kad Dievas galėtų mus pačius palaiminti.“
