Artėjant Kalėdoms atrodo, kad ir mandarinai pakvimpa kitaip, ir imbierinė arbata bei meduoliai įgauna kitą skonį, ir gatvėse sutinkami žmonės dažniau šypsosi, o širdyje įsivyrauja šiluma, net jei lauke vėjas ar speigas bando stipriau apglėbti… Taip, liko vos kelios dienos ir kiekvieno namuose apsigyvens tikroji Kalėdų dvasia. Vieniems ši šventė – kalnai dovanų, kitiems – ramybė ir susikaupimas, tretiems – viena iš tų retų progų susėsti prie bendro stalo su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tad, tęsdami gražią tradiciją artėjant Kalėdoms pristatyti visuomenei žinomą šeimą, supažindinsime Jus, mieli skaitytojai, su Robertu, Morta, Vykintu ir Dorotėja Šimkais.
Plungė, Plateliai, Vilnius, Plateliai, Plungė…
Kas yra Robertas Šimkus, plateliškiams turbūt sakyti nereikia. Jis – Platelių seniūnas. Jo žmona Morta karjerą kuria uždarojoje akcinėje bendrovėje „LHM Step“. Šešiametis Vykintas ir trimetė Dorotėja – Platelių universalaus daugiafunkcio centro auklėtiniai.
Nors Morta ir Robertas oficialiai šeima tapo 2016 metais, tačiau, kaip patys sakė, vienas kitą pažįsta nuo paauglystės, dar nuo tų laikų, kai Plateliuose vykdavo „Roko naktys“. Ten jaunuoliai pirmą kartą susitiko. Kiek vėliau plungiškis Robertas išvyko studijuoti į Klaipėdą, plateliškė Morta – į Vilnių. Baigęs studijas uostamiestyje magistro studijoms Robertas pasirinko sostinę, ir poros keliai vėl susikirto. Ten užsimezgė šilti jausmai, susikūrė jauna šeima. O prieš šešerius metus šurmulio kupiną sostinės gyvenimą Robertas, Morta ir vos septynių dienų Vykintas iškeitė į gimtuosius kraštus – grįžo gyventi į Platelius.
„Buvo labai geras gyvenimas sostinėje, kol nebuvo vaikų, kol gyvenome sau“, – apsisprendimą didmiestį iškeisti į miestelį aiškino R. Šimkus, o sutuoktinė jam antrino: „Paskutiniais metais dažnai važinėjome į Platelius. Ir anksčiau buvome kalbėję, kad vaikus auginsime Plateliuose. Žinojome, kad vaikus auginti Vilniuje sudėtinga vien dėl logistikos, darželių, kad visada dirbi taksistu. Vilniuje gyvena pusė mano giminės, čia vaikus augino. Mačiau ir galvojau, kad kai jau mes turėsime vaikų, būtinai reikės parvykti į Platelius, kad arti būtų tėvai, kad viskas būtų ranka pasiekiama, kad nereikėtų dirbti pavežėjais. O ir patys užaugome kaime, mažame mieste, tai norisi, kad ir vaikai išmoktų būti lauke, susirastų veiklos lauke, o ne sėdėtų prie televizoriaus.“
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Plungė“ 2024 m. gruodžio 20 d. numeryje (Nr. 98)