Gegužės 10 dieną į Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnaziją rinkosi pedagogai ir istorikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos. Susitikimo tikslas – pasidalyti pilietiškumo ugdymo mokyklose patirtimi, žvelgiant į istorines abiejų šalių asmenybes.
Kaip sakė renginio vedėja, susitikimas suorganizuotas neatsitiktinai, laiku ir vietoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019-uosius paskelbė Antano Smetonos, Lietuvos šaulių, Laikinosios sostinės, Žemaitijos ir kt. metais. Tad puiki proga prisiminti Nepriklausomybės Akto signatarą Stanislovą Narutavičių, pirmąjį Lietuvos prezidentą A. Smetoną ir Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių.
Atvykusius svečius sveikino, gerų idėjų linkėjo laikinai direktoriaus pareigas einantis gimnazijos direktoriaus pavaduotojas Regimantas Kavaliauskas, Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Vilma Ruginytė.
„Nuo vaikystės girdėjau sakant: „Vaikai, tik neparduokit Lietuvos.“ Gal šių žodžių paveiktas esu įsitikinęs, kad kiekvienas mūsų turime atlikti savo pilietinę pareigą, saugoti savo tėvynę“, – susirinkusiesiems akcentavo buvęs Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos direktorius, susitikimo sumanytojas ir pradininkas Leonas Mockūnas.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Stasys Šedbaras ir Kauno prezidentūros istorikė Ingrida Jakubavičienė kalbėjo apie Lietuvos šimtmečio asmenybes – A. Smetoną ir brolius Narutavičius.
Kaip pastebėjo S. Šedbaras, apie brolius Narutavičius nėra labai daug informacijos, nėra prirašyta knygų. „Man visada buvo įdomu tyrinėti asmenybių gyvenimo įvykius, jų pasiekimus ir klaidas. Juk sakoma: jei nežinai savo istorijos, negali kurti ateities, jei nežinai padarytų klaidų, jų ir toliau neišvengsi“, – pabrėžė jis.
Svečias priminė, jog Narutavičių gyvenimas nebuvo lengvas, šeima patyrė daug sunkumų, brolių tėvas nusigyveno, o mamai teko sunki našta užauginti vaikus vienai.
I. Jakubavičienė pasakojo, jog A. Smetona gimė neturtingo ūkininko šeimoje, buvo šeštas vaikas iš septynių. Būdamas dešimties metų neteko tėvo. Šis, matydamas, kad iš sūnaus nebus geras ūkininkas, prieš mirtį žmonai prisakė išleisti Antaną į mokslus. Šeimos pastangomis A. Smetona Peterburge pradėjo teisės studijas. Ten teisės mokėsi ir S. Narutavičius. Beje, kaip pažymėjo I. Jakubavičienė, teisė būsimą Lietuvos prezidentą mažai domino, tačiau jis žinojo, jog teisininkai, kunigai ir gydytojai galėjo caro prašyti leidimo vykti į Vilniaus guberniją. O S. Narutavičius, priešingai, teisininko praktika vertėsi – advokatavo ir daugiausia padėjo neturtingiems, nuskriaustiems žmonėms.
Svečių manymu, S. Narutavičius ir A. Smetona panašūs tuo, kad abudu buvo teisininkai, juos siejo noras atkurti nepriklausomybę. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad nors A. Smetona už S. Narutavičių buvo dvylika metų jaunesnis, abu žavėjosi revoliucinėmis idėjomis, tikėjo šviesia ateitimi.
Žinoma, visus domino, kaip šios asmenybės susipažino. Tiek S. Šedbaras, tiek I. Jakubavičienė sakė, kad tikslių jų pažinties duomenų nėra, tačiau galima daryti prielaidą, jog jie susitiko Lietuvių konferencijoje. Kadangi S. Narutavičius turėjo nemenką autoritetą, buvo aktyvus neturtingųjų gynėjas, įkūrė Alsėdžių Respubliką, nieko nuostabaus, kad jis buvo pakviestas į konferenciją ir išrinktas į Lietuvos Tarybą. O A. Smetona Vilniuje taip pat buvo savotišku neformaliu traukos centru muzikams, literatams, dvasininkams, menininkams. Pamažu jis tapo perspektyviu lyderiu, kurį globoti ėmėsi Jonas Basanavičius. Kaip teigė I. Jakubavičienė, A. Smetona ėmėsi lietuvybės žadinimo veiklos.
Kaip ir minėta, S. Narutavičius į Lietuvių konferenciją atvyko su savo paruoštu dokumentu, idėja, kad Lietuva turi būti nepriklausoma „etnografinėse ribose“. A. Smetona, priklausydamas Lietuvių draugijai, stengėsi išnaudoti bet kokią situaciją lietuvybei išsaugoti, jo autoritetas tuo metu buvo neginčijamas, su juo vieninteliu kalbėjosi vokiečiai. Todėl, kaip manoma, iš pradžių buvo paruošta sutartis su įsipareigojimais vokiečiams. O keliems signatarams pasipriešinus, tarp jų ir S. Narutavičiui, gimė aktas, padovanojęs Lietuvai nepriklausomybę. Svečių nuomone, tada ir kilo trintis tarp A. Smetonos ir S. Narutavičiaus.
Pasakodami apie G. Narutavičiaus ir A. Smetonos tapimą šalių vadovais svečiai svarstė, jog G. Narutavičiaus tapimui Lenkijos prezidentu įtakos galėjo turėti jo pažintis su J. Pilsudskiu, jo idėjų palaikymas. Tiesa, politiniai oponentai G. Narutavičiaus kaip prezidento nepriėmė. O po savaitės jis buvo nušautas.
Kalbėdama apie A. Smetoną, Kauno prezidentūros istorikė akcentavo, jog Lietuvos Tarybos nariai nusprendė, kad jis – geriausias kandidatas, sugebantis susikalbėti su visais. „1919 metų balandžio 4 dieną Lietuvos piliečiai išgirsta, kad juos valdys prezidentas. Ir tą priima“, – sakė I. Jakubavičienė.
A. Smetonos valdymas truko penkiolika metų. Istorikės manymu, prie šio laikotarpio dar būtų galima pridėti trejus ar ketverius metus, kai A. Smetona, nenorėdamas subolševikinti Lietuvos, parašė raštą, kad išvyksta atostogų dėl sveikatos, nenurodydamas jokio termino. „Matant, kad nepalauš Smetonos, sovietams liko tik kurti šmeižtą“, – teigė istorikė.
Pasak jos, ir pasitraukęs į Jungtines Amerikos Valstijas A. Smetona išliko prezidentu, o lietuviai, nors ir okupuoti, neprarado vilties, kad jam grįžus Lietuva vėl bus laisva. Deja, 1944 m. sausio 9 d. kilus gaisrui A. Smetona žuvo.
Kaip minėjo I. Jakubavičienė, niekas tiksliai taip ir nežino, dėl kokių priežasčių gaisras kilo. Viena iš versijų: baigiantis karui, kai jau buvo aišku, jog Hitleris pralaimės, gyvas nepriklausomos Lietuvos prezidentas niekam nebuvo reikalingas.
S. Šedbaras, kalbėdamas apie S. Narutavičiaus baigtį, minėjo, jog po žemės reformos 1923–1925 metais ir po dvare kilusio gaisro signataras palūžo ir 1932 metų gruodžio 31-ąją savo gyvenimą baigė savižudybe. Beje, po S. Narutavičiaus mirties kalbėta, kad jo parašytas dokumentas vykstant į Lietuvių konferenciją liko Brėvikių dvare.
„Trys asmenybės, trys gyvenimai ir likimai. Kiekvienas iš tų 20 signatarų buvo asmenybės su savo istorija“, – pranešimą baigė svečiai.
