Didieji prekybos centrai turbūt niekada nepakeis turgaus ir jo tradicijų. Net žiemos metu turgus mirgėte mirga įvairiomis spalvomis, prekių gausa. Bet ar patenkinti didžiojo Plungės turgaus (Laisvės g. 5) prekybininkai?
Į redakciją kreipėsi pensininkė, kuri skundėsi dėl, jos nuomone, blogų sąlygų prekiauti lauke. Tam, kad įsitikintume, ar susirūpinimas pagrįstas, vykome į turgų pabendrauti su prekybininkais.
Stalų neremontuoja?
Žiemą išstovėti vienoje vietoje kelias valandas labai sunku. Tačiau Plungės turguje lauke prekiaujančių mezgėjų, žolininkių bei ūkininkų, kuriems savaitgalio prekyba – vienas iš pragyvenimo šaltinių, netrūko. Kiekvienam tenka susirasti savo klientą, o tam labai daug įtakos turi prekių pateikimas, prekybos vieta. Daugeliu atvejų turgaus atmosfera labai priklauso ir nuo turgaus administracijos, nuo sudarytų darbo sąlygų.
Prieš šventes turguje po atviru dangumi miško uogomis, vaistažolėmis prekiaujanti kalbinta žolininkė Violeta tikino, kad kiekviena uogelė jos pačios rankomis surinkta, kiekvienas lapelis pačios prižiūrėtas – viskas ekologiška, iš savo ūkio.
Šalia stovinčios susigūžusios močiutės siūlė grybų, kitos – namie suspaustų sūrių. Blogo oro neišsigando ir mezgėjos. Pakalbintosios drąsinosi nebijančios šalčio, kad tik atsirastų pirkėjų.
Moterys parodė, kur anksti ryte turinčios nusikasti sniegą ir pačios atsivilkti iš krūvos vieną ant kito sumestus, kiek aplūžusius stalus, kurių niekas esą neremontuoja.
„Produkcija“ – ant žemės
Močiutės prisiminė laikus, kai dar tame pačiame turguje ūkininkams buvęs padarytas „paviljonas“ (užuovėja), kur nuo vėjo galėdavai pasislėpti. „Dabar geresnį stalą gali gauti tik tada, kai oras blogas – pusto, atšiaurus vėjas. Tuomet daug prekybininkų neatvyksta. Sutiktumėme mokėti ir šiek tiek daugiau, kad tik nereikėtų taip šalti“, – porino Danutė.
„Ką aš galiu pasakyti – visos geriausios vietos tik perpardavinėtojams, kurie stovi šiltai, jaukiai. Tiesa, į salę patekt galima, tačiau vieta ten – mums neįkandama. Ir įsileidžiami tik tie, kurie turi kasos aparatus“, – sakė Elytė.
Moterėlės, primezgusios kojinyčių, nei kasos aparatu dirbti moka, nei daug pinigų turi. Jos pasakoja, kad būna dienų, kai atvykus į turgų, nebegauni net aplūžusio medinio stalo. Tad tenka pasidėti savo „produkciją“ ant žemės, o tokio amžiaus sulaukus ir sveikata jau nebe ta.
Čia – kentėt galima
Buvo ir lietuviško kantrumo pavyzdžių. Močiutė, prekiaujanti grybais, pasakojo, kad yra buvusi turguose, kur dar blogiau, o ir sumokėt už vietą daug brangiau reikia. Jos supratimu, čia – kentėt galima. „O kur dingsi, pajamos juk mažos, o jau ir vaistų reikia, ir anūkus prieš šventes norisi pasveikinti“, – guodėsi Adelė.
Savo ūkyje užaugintomis daržovėmis prekiaujantis Jonas irgi piktinosi, kad perpardavinėtojams sudaromos sąlygos prekiauti po stogu, o ūkininkai turi ant pliko lauko – pustant ar lyjant – stovėti. Galėtų praėjimus bei kelius geriau nuvalyti ir bent kokią menkiausią užuovėją pastatyti.
Pamatė „neartus dirvonus“?
Į redakcija užsukusi prekiautoja pasakojo, kad dar prieš rinkimus esą kreipėsi į Albiną Klimą, prašydama pagerinti sąlygas ūkininkams prekiauti turguje, bet, atrodo, moterėlė bus tik žodžiu savo pageidavimą išsakiusi, o žodžio, žinia, neprisegsi. O ir rinkimai jau praėjo… Tiesa, išrinko politiką – į tarybą. Gal net tie patys prekiautojai…
Kadangi meras buvo sunegalavęs, smulkiųjų prekiautojų nusiskundimus išsakėme jo pavaduotojui Mindaugui Jurčiui, kuris patikino, kad tuščiai pažadų nemėto. Išsiaiškinęs, kad turgaus administratoriai – privatūs asmenys, vicemeras buvo linkęs manyti, kad Savivaldybė jų sprendimų įtakoti negalinti. Tačiau sutiko, kad ir lauke prekiauti taip pat turėtų būti sudarytos normalios sąlygos. M. Jurčius čia įžvelgė „neartus dirvonus“ – pažadėjo situaciją išsamiau išsiaiškinti ir pabandyti tartis su privatininkais.
Požiūris – kitoks
Kur čia šuo pakastas, kad privatininkas nesiekia pagyvinti prekybos lauke? Galime tik spėlioti, kad prekyba paviljono viduje – kur kas naudingesnė.
Tačiau štai vadinamojo Gojaus turgelio savininkų požiūris kitoks – močiutės tikino, kad savininkai reaguoja į prekiautojų pageidavimus, patys apžiūri vietą, o jei paaugliai ką ir pagadina, aplaužo, tuoj pat sutvarko, paremontuoja.
Redakcijos viešnia tikino sakiusi vadinamojo didžiojo turgaus vadovui, kad prekiautojai sutiktų mokėti ir šiek tiek daugiau, kad tik būtų kokia užuovėja, tačiau jis esą sakęs, kad tam nėra lėšų.
Pavėsinės nebus, finansiškai – nenaudinga
UAB „Plungupė“ turgavietės vadovo Modesto Grumblio nuomone, visi smulkūs prekiautojai žiūri tik savęs. Pavėsinė prieš keletą metų turguje buvusi, tačiau neatlaikė praūžusios audros. „Deja, ji buvo skolinta iš kitos įmonės, kuri už patirtus nuostolius gavo draudimo išmoką. Nauja pavėsinė – labai brangi. Šiuo metu turgus stalų prekybai turi ne tik lauke, bet ir viduje. Tačiau apmokestinus prekeivius pastate ir reikalaujant iš jų kasos aparatų, dalis persikėlė į lauką.
Pastate vietos šiuo metu rastume visiems, tačiau jie renkasi lauką. Prekybai lauke stalų yra, tačiau nemažai prekeivių atsiveža savo stalus ar prekiauja iš automobilių. Pavėsinės artimiausiu metu tikrai nestatysime, kadangi finansiškai mums tai nenaudinga, juolab kad turime laisvų prekybinių vietų pastate“, – šitaip į prekiautojų nusiskundimus mums atsakė M. Grumblys.
Jokių nuolaidų iš valstybės nėra
„Mes negauname iš valstybės jokių nuolaidų ūkininkams ar kitiems prekeiviams. Turguje nėra jokios nelygybės, visi prekeiviai turi vienodas sąlygas prekybai. Tik, mano nurodymu, prekeiviams, atvykusiems į turgų arklio traukiamu vežimu, prekyba nemokama. Kadangi vietų turgavietėje yra, jas renkasi patys prekeiviai, suderinę su apsaugos darbuotoju.
Šiuo metu prekiaujantieji lauke (nuo stalų) moka po 2-3 litus, o pastatyti pavėsinę kainuotų tikrai ženkliai daugiau. Taigi ar moterytė, atsinešusi 20 kiaušinių, galėtų mokėti brangiau?“ – kiek ironizuodamas klausė mūsų turgaus vadovas.
Ką čia ir bepridursi, jei verslininkas nenori „daryti biznio“… Peršasi išvada, kad vadinamojo Gojaus turgelio savininkai turtingesni…
M. Grumblio įsitikinimu, „sąlygos mūsų turgavietėje buvo pagerintos anksčiausiai Lietuvoje – įrengtas naujas šiuolaikiškas pastatas su šiltomis prekybinėmis vietomis, prekeiviams lauke pastatyti nameliai, kokių galėtų pavydėti net Rietavo turgus. Juolab kad vietų šiame naujame pastate tikrai yra“.
Šventa teisybė – nameliai yra. Tik ne ūkininkams jie skirti. Ar skęstančiojo gelbėjimas tikrai tik jo reikalas? O gal ir valdžia įžvelgs čia viešąjį interesą?
