Džiaugsmingas „aleliuja“ tarsi praplėšia uždangą, slepiančią prisikėlusį Jėzų nuo mūsų akių. Tačiau, kad galėtume tai ištarti, pirma turime pastebėti tuščią kapą ir numestas drobules…
„Tuščias kapas tapo krikščionybės lopšiu“, – kažkada sakė Šv. Jeronimas. Tikėjimui reikia erdvės mūsų širdyse, mūsų būtyje. Tuščiame kape atsiranda vietos mūsų tikėjimui. Kai žmogus nori iki galo viską perprasti bei turėti, nebėra vietos slėpiniui, o tuo pačiu nebėra vietos Dievui. Kaip kažkada nebuvo vietos užeigoje Šventajai Šeimai, taip neatrandama vietos ir Tam, kuris pranoksta visokį žmogišką pažinimą ir išmintį. Tik nuolankumas gali palikti širdyje vietos Dievo altoriui. Kada mokiniai pamato prisikėlimo ženklus? Tik kai pasilenkia prie kapo. Kaip ir Gimimo paslaptyje, taip ir Prisikėlimo slėpinyje reikalingas gilus nusižeminimas. Tik jis leidžia pastebėti numestas drobules ir tuščią kapą.
Dievas kuria iš nieko. Pirmųjų krikščionių tikėjimas kyla iš tuščio kapo. Viešpats dar kartą parodo dieviškąją galią, gaivindamas Bažnyčios tikėjimą ten, kur mokiniai neranda To, kuris jiems brangus. Neretai ir gyvenimo kelionėje ar Bažnyčios istorijoje, kai atrodo jog situacija beviltiška, atsiranda naujas spindulys, kuris uždega ir veda į priekį. Tuščias kapas tampa tikėjimo įsčiomis pirmiesiems mokiniams.
Ant kryžiaus Jėzus kreipiasi į Tėvą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ O po kelių minučių jau kiti žodžiai: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Tarp tų žodžių yra akimirkos tarpas. Atodūsio tarpas, tampantis tikėjimo erdve. Šis tarpas simbolizuoja tuščią kapą, kuriame palikta vietos mūsų tikėjimui. Taip, kaip Kristus iš kapo prisikelia naujam gyvenimui, taip ir mes turime vis iš naujo prisikelti iš nevilties ir abejonių kapo. Filosofui Nyčei viltis yra viena didžiausių blogybių, nes, pasak jo, prailgina žmonių kančias. Krikščioniui, priešingai, viltis – šviesos spindulys, drąsinantis ir gaivinantis gyvenimo ūkanoje. Kristus suteikia ne trumpos akimirkos viltį, o amžinybės, pilnatvės dvelksmą. Tada viltis tampa viena didžiausių dovanų, kurias žmogus gauna.
Krikščionys – ne akimirkos, bet amžinybės žmonės. Esame sutverti nesibaigiančiai amžinybei, todėl negalime visko vertinti tik akimirkos požiūriu. Esame kviečiami pažvelgti į įvykių pilnatvę, kurioje kartais patiriame Dievo tylą. Kaip muzikoje reikšmingos pauzės, taip ir gyvenimo simfonijoje kartais turime išlaukti savo momento, kada praeis tos „trys valandos“ ar „trys dienos“, ir vėl pajusime Dievo veikimą.
Tikėjimas – laipsniškas procesas. Nebent mus nutviekstų staigi ir netikėta Dievo apšvietimo malonė. Bet neretai tai malonei Viešpats ruošia kitais, sunkiai suvokiamais būdais. Yra dienų, kai mes jaučiame stiprų Dievo artumą, tačiau taip pat netrūksta ir tamsių dienų, kai nerandame išeities, kai kapo anga vis dar užrista akmeniu. Kas nurita akmenį nuo Kristaus kapo olos? Dievas, o ne žmogus. Belieka melstis, kad Viešpats nuristų akmenį nuo mūsų abejonių ir nepasitikėjimo olos.
Velykinės Naujienos kontekste pastebime žodžius: „labai anksti“, „dar neišaušus“, „ateiti“, „nubėgti“, „pranešti“, „nuskubėti“, „bėgti“, „pralenkti“. Šiais žodžiais Viešpats tarsi nori prakalbinti tuos, kuriems greitas gyvenimo ritmas labai suprantamas. Taigi ir mus, bėgančius savo kasdienybėje, su savo rūpesčiais ir lūkesčiais, su savo problemomis ir viltimis. Tačiau šie žodžiai turi dar ir kitą prasmę. Džiaugsmas negali vėluoti, jis skuba. Džiaugsmas, kad mums brangus žmogus yra gyvas ir nugalėjęs mirtį, mus verčia skubėti. O skubėjimo tikslas – pranešti naujieną kitiems. Taigi velykinis džiaugsmas kviečia tapti tos žinios nešėju, liudytoju.
Evangelijoje pagal Joną apaštalai Petras ir Jonas tampa simbolinėmis figūromis: Petras – tikėjimo, o Jonas – meilės simboliu. Tikėjimas kartais ir susvyruoja, bet meilė išlaiko viltį. Paprastai tikėjimui reikia nuolatinio ėjimo link tikslo, link įsitikinimo. Todėl tikėjimas kiek lėtesnis nei meilė. Ne veltui sakoma, kad tikėjimas turi kojas, o meilė – sparnus. Protu pažintam tikėjimui reikia argumentų kylant klausimams, studijų, analizės ir ilgo apmąstymo, tuo tarpu meilės logika lengviau atveria širdies duris tam, kuris į jas beldžiasi paprasčiausiai norėdamas būti Dievo artumoje.
Prisikėlęs Viešpats apaštalus dar kartą sutinka Galilėjoje. Sutikti Jėzų mūsų Galilėjoje – tai dar kartą priimti Viešpaties kvietimą augti tikėjime, išsijojant iš kasdienybės tai, kas netobula, kad kitą kartą Jėzus galėtų mus pasitikti jau ne ten, kur tuščias kapas, o ant to kranto, kuriame gyvename.
Kristus gimsta oloje. Palaidojamas taip pat oloje. Paradoksas, kad atėjęs ne į karaliaus rūmus, bet į varganą žmonijos būtį, Kristus palieka mums tuščią kapą kaip ženklą. Gal kaip tik tam, kad mes, krikščionys, taptume Jo įrodymu. Istorijos tėkmėje Viešpats palieka tikėjimo Ženklą – mus, kurie turėtume būti Jo lūpos, rankos ir kojos.
Būkime tie, kurie matė, kalbėjosi, lietė Jo žaizdas ir girdėjo Viešpatį. O kad galėtume jais tapti, ypač šiais Tikėjimo metais artinkimės prie Jo per maldą bei asmeninį pažinimą, gilindamiesi į Šventąjį Raštą, katekizmą ir kitus Bažnyčios mokymo šaltinius. Lygiai toks pat svarbus Viešpaties patyrimo šaltinis – mūsų bendruomeninis liturginis šventimas kartu su visa Bažnyčia, išpažįstančia vieną ir tą patį Tikėjimą, kurio dalininkais mes esame. Dalinkime ir dalykimės šiais turtais…
Palaimintų ir gyvojo Džiaugsmo pripildytų Šv. Velykų!
(MAGNIFICAT, Kasdieniai skaitymai, 2013 m. kovas).