
Kovo 24 dieną Tveruose gyvenantis Antanas Galminas pasitiko įspūdingą – 100 metų – jubiliejų. Neeilinė sukaktis neeiliniu visai žmonijai laikotarpiu – šimtametis sakė aiškiai suvokiantis, kodėl nesulaukė šiltų apkabinimų ar rankos paspaudimų, o visi jam skirti sveikinimai buvo perduoti per anūko žmoną, kurios globojamas leidžia savo dienas.
„Namai mano dideli, čia daug vietos, visi sutilptų, tik… Kas galėjo pagalvoti, kad išaus tokia diena, kai teks žmonėms vieniems kitų šalintis. Mano gyvenime to dar nebuvo buvę. Baisu, kas darosi. Labiausiai išgyvenu dėl daktarų. Nesuprantu, kodėl mūsų valdžia, sužinojusi, kas darosi Kinijoje, Italijoje, nepasirūpino užpirkti apsaugos priemonių. Negaliu net pagalvoti, kaip medikai, rizikuodami savo sveikata, gelbėja kitų gyvybes“, – savo skaudulį gimtadienio dieną, išklausęs jam skirtus sveikinimus ir linkėjimus, išsakė telefonu kalbintas sukaktuvininkas.
Aptarę aktualijas, pabandėme daugiau sužinoti apie paties ilgaamžio gyvenimą, svarbiausius jo momentus.
Gimė A. Galminas Telšių rajone, Tryškių parapijoje. Kaip pats sakė, ūkininkų šeimoje, todėl darbo niekada nebijojo. Gyvenimas nelepino, ypač pokariu, tačiau suradus sau skirtąją moterį pradėjo pamažu keistis į gerąją pusę. Šeimą vyras sukūrė būdamas 33-ejų ir santuokoje su žmona Janina pragyveno šešiasdešimt šešerius metus. J. Galminienė dirbo akušere ir padėjo į pasaulį ateiti ne vienam tveriškiui. Moteris nugyveno prasmingą ir ilgą gyvenimą – mirė ji eidama 95-uosius metus.
Gražia metų juosta likimas apjuosė jubiliatą. Joje daug Tverų krašto motyvų, mat šiame Žemaitijos kampelyje šeima gyvena nuo 1948-ųjų.
Kai buvo jaunas ir stiprus, Antanas dirbo kelių meistru Plungės kelių tarnyboje. Išėjęs į pensiją dar kolūkyje darbavosi. Apie nutiestus kelius, išlygintas gatves, pastatytus tiltus Rietavo krašte ir aplinkiniuose rajonuose šimtametis gali papasakoti daug įdomių dalykų. „Kai važiuoju gražia, tiesia Rietavo miesto Vatušių gatve, prieš akis iškyla vaizdas, kaip ji atrodė pokario metais: purvynas – be botų neišbrisi, klimpdavo ir vežimai, ir mašinos, o kokia vingiuota – pastatai, kryžiai į kelią išsikišę. Nemažai „gonkų“ teko nugriauti, kryžių perkelti, bet gatvę ištiesinome, pagrindą sutvirtinome“, – sklaidė savo atminties klodus tveriškis.
A. Galminas surasdavo laiko ir pomėgiams: dalyvavo kultūros centro saviveiklininkų veikloje, giedojo bažnyčios chore, buvo aktyvus renginių dalyvis, daug skaitė. Dabar, kaip pats sako, dėl to, kad pradėjo nebeprigirdėti ir pasidarė sunku susikalbėti su žmonėmis, laiką leidžia namuose. „Malonu, kad manęs nepamiršo nei meras, nei Tverų seniūnija – gavau sveikinimų, dovanų. Nors akys jau nusilpusios, mėginsiu pats perskaityti, kas ir ko man prilinkėjo“, – kalbėjo šimtametis.
Paklaustas, ar galėtų atskleisti savo ilgaamžiškumo paslaptį, senolis atsakė: „Gyvenome kaip ir visi. Sunkiai ir daug dirbome. Darbas mano buvo toks, kad daug laiko tekdavo praleisti gryname ore. Galėjau kasdien džiaugtis saule, pamiškėmis, upeliais – labai gražių vietų Lietuvoje yra. Dabar džiaugiuosi, kad manimi rūpinasi. Leidžiu dienas su anūko Vidmanto žmona Oleksandra, esu pamaitintas, namai dideli, šilti.“
A. Galminas su žmona užaugino dukrą ir sūnų, sulaukė penkių anūkų ir dešimties proanūkių. Jei ne pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija, kovo 24-ąją jubiliato namuose tikriausiai būtų kilęs nemažas šurmulys. Deja, kad ir kokia neeilinė proga apkabinti ir priglausti senolį, jo saugumas artimiesiems – svarbiausia.
P. S. Dėl karantino negalėjome susisiekti su jubiliatu ir nufotografuoti jo šventinę akimirką, todėl publikuojame archyvinę nuotrauką.