Saulius Stumbra klebonauti Tverų parapijoje pradėjo praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje. Tada prisistatydamas laikraščio skaitytojams naujasis dvasininkas neslėpė turįs planų suvienyti parapijiečius, kad visi kartu – seniūnija, kaimo bendruomenė, gimnazija – ruoštųsi garbingų sukakčių paminėjimui. Apie tai, kaip sekasi įgyvendinti ambicingus planus, su mokslų daktaro laipsnį turinčiu klebonu kalbėjomės susitikę prieš atlaidus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.
– Parapijoje toks darbymetis, kad, rodos, net akmuo kruta. Ruošiatės ne tik liepos 2-ąją vyksiantiems atlaidams, bet ir jubiliejams, kurių turtingi ir šie, ir ateinantys metai.
– Šiemet sukanka 120 metų nuo dabartinės bažnyčios, kuri Tveruose buvo trečia ar ketvirta, pastatymo. Šiai progai įamžinti senojo kryžiaus vietoje, šventoriuje, jau stovi tveriškio Sauliaus Kuzminskio padarytas ąžuolinis kryžius. Kitų metų sausio 31 dieną dabartinės bažnyčios statytojo klebono kanauninko Juozapo Niūniavos 100-ųjų mirties metinių minėjimu pradėsime renginių ciklą, skirtą svarbiausiai sukakčiai – pirmosios Tverų bažnyčios 400 metų jubiliejui. Renginių numatyta įvairių. Bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu ir su Lietuvos katechetikos centru planuojama organizuoti respublikinę, o gal ir tarptautinę konferenciją „Parapija XXI amžiuje. Iššūkiai ir problemos“, kurioje bus apžvelgiami parapijos kaip bendruomenės uždaviniai, iššūkiai, problemos šių dienų pasaulyje. Pagrindinė šventė numatoma gegužės paskutinįjį sekmadienį. Joje turėtume sulaukti garbingo svečio – mus žadėjo pagerbti apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana.
– Svečius, atvyksiančius į jubiliejų, norite sutikti gražioje aplinkoje. Kokius darbus jau pavyko atlikti?
– Parapiją gavau nenugyventą, bet artėjant jubiliejams tenka nuveikti daug darbų. Bažnyčioje jau pakeisti šviestuvai, įstatytos naujos autentiškumą išlaikančios išorinės maldos namų durys. Pakeistas kapinių koplyčios stogas, remontuojama klebonija. Darbai veja darbus. Taip jau yra statybose: pradėjus vieną darbą, tuoj išnyra papildomas. Kiek vėluojame su dažymu, bet viliamės, kad artimiausiu metu visas pastatų ansamblis – bažnyčia, klebonija ir koplyčia kapinėse – nušvis nauja vienoda spalva.
– Į Tverus atėjote kupinas ambicijų suvienyti vietinius gyventojus, suburti juos po Bažnyčios vėliava. Kaip Jums sekasi įgyvendinti šį sumanymą?
– Šalia remonto darbų daug didesnis iššūkis – pačios bendruomenės „restauravimas“. Sienas restauruoti labai lengva, bet pažadinti žmogų, prikviesti jį kilniam darbui, – nelengva užduotis. Klebonas ateina į parapiją ir išeina, viskas lieka čia gyvenantiems žmonėms. Tveriškiams sakau, kad aš ne sau čia paminklą statau, viskas Dievo garbei ir žmonių gerovei. Protėviai pastatė čia didelę, jaukią bažnyčią, o mūsų kartos garbės reikalas išsaugoti ją ateinančioms kartoms. Džiaugiuosi, kad atsirado savanorių, kurie renka aukas remonto darbams. Smagu, kad sulaukiame aukų ir iš pavienių anoniminių rėmėjų. Savo pažadą skirti lėšų ištesėjo ir Rietavo savivaldybė.
Vienas nieko nepadarytum. Pasiruošimas jubiliejams tampa bendru visos bendruomenės reikalu, o po plačiu bažnyčios stogu telpa vis daugiau bendraminčių. Čia veiklai jungiasi bendruomenės aktyvas, folkloro ansamblis ir, kas ypač džiugina, pamažu įsilieja gimnazijos bendruomenė.
– Iniciatyvos Jums netrūksta. Atėjęs į parapiją įgyvendinote daug gražių sumanymų. Kaip juos priima vietiniai gyventojai?
– Labai džiaugiuosi, kad per Kūčias iš seniūnijos kaimų surinkome ir prie bendro vakarienės stalo susodinome vienišus žmones. Reikia nusilenkti gimnazijos bendruomenei, seniūnijos darbuotojams, kurie tokį šventą vakarą savo laiką aukojo patarnauti kitiems. Malonu dirbti su gimnazijos direktore Gitana Kužmarskyte, o seniūnas Antanas Zalepūgas – tikra Dievo dovana ne tik Tverams, bet ir visai žemei.
Pavyko Tveruose įsteigti „Carito“ padalinį, kuris pagal galimybes padeda labiausiai vargstantiems žmonėms. Prie dvasinio „remonto“ darbų priskirčiau ir gražius, šiltus bendruomenės narių susitikimus su vienuolėmis pranciškonėmis, Tiberiados bendruomenės broliais. Labai įdomiai praėjo vyresnių klasių gimnazistų, pedagogų ir gyventojų susitikimai su Laisvosios visuomenės instituto docentu Vincentu Vobulevičiumi.
– Jau beveik metai kunigaujate Tveruose. Ar jau jaučiatės šios bendruomenės nariu?
– Labai dažnai sulaukiu tokio klausimo. Ir visiems atsakau, kad neturėjau laiko apie tai mąstyti. Daugybė darbų parapijoje, o kur dar akademinis darbas. Turbūt, kai dirbi, nelabai ir galvoji, savas tu čia ar ne. Aš stengiuosi ne mokyti, o gyventi kartu su parapijiečiais, tačiau kunigo misija būti priekyje ir rodyti kryptį. Jei kuris ko nepastebi ar nesupranta, tenka dar sykį pakartoti. Jaučiuosi atsakingas už bendruomenę, juk manęs Paskutiniojo teismo dieną paklaus, ar padariau viską, kad tveriškiai būtų arčiau Aukščiausiojo.
– Su kokiomis problemomis susiduriate vykdydamas savo dvasiškąją misiją?
– Pagrindinė problema – kaip prakalbinti žmogaus širdį. Nors pats esu žemaitis, žemaitiškumas žmonėse mane stebina. Vietiniai gyventojai atsargūs, sunkiai einantys į dialogą. Stebiuosi labai mažu pedagogų sąmoningumu ir patriotiškumu. Jeigu mokytojai nebus aktyvūs, patriotiški, ko galima tikėtis iš jaunosios kartos? Drįstu pasakyti, kad netgi po 26-erių nepriklausomybės metų jaučiamas savotiškas sovietiškas tvaikiukas. Bet… vėdiname plačiai atidarę duris ir langus. Jei nori, kad bendruomenė būtų gyva, turi prisidėti prie jos gyvavimo. Kai tokio supratimo trūksta, atsiranda naujovių baimė. Džiugu, kad po truputį keliamės.
– Turėjote planų garsinti Tverų bažnyčią, padaryti ją labiau lankomu objektu.
– Bažnyčios durys visada plačiai atviros, net dabar, kai vyksta remontas. Dažnai čia sutinku žmonių, atvažiavusių iš kitų Lietuvos miestų. Juk mes Tveruose turime malonėmis garsų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Dar 1646 metais pranešime Šventajam Sostui vyskupas Jurgis Tiškevičius minėjo, jog Tverų bažnyčia yra garsesnė tarp kitų bažnyčių, nes čia žmonės renkasi prie Marijos atvaizdo, patirdami daug malonių ir stebuklų.
