Plungės rajono kaimo gyventojų ir žemdirbių šventėje, vykusioje lapkričio mėnesį, pagerbti konkurso „Metų ūkis 2023“ nugalėtojai, tarp kurių ir pirmąją vietą užėmę Marija ir Virginijus Brezgiai. Į svečius pas Truikių kaime gyvenančius sutuoktinius susiruošėme, kai laukus ir pievas uždengė baltas sniego apklotas, kad neskubinami laukiančių darbų ramiai pasikalbėtume apie mišrų šeimos ūkį. Susėdę prie kavos puodelio aptarėme ir globalesnes temas – iššūkius, su kuriais susiduria žemdirbiai, žemės ūkio sektoriaus ateitį, klimato kaitą.
Nors dažnai girdime, kad ūkininkai darbuose paskendę lyg muselės išrūgose, šį kartą džiaugėmės kitokia istorija – sutuoktiniai Brezgiai suranda laiko ištrūkti į keliones, palepinti savo sielą kultūros renginiais, o kūną – sveikatinimo procedūromis.
Kolūkiai iro ir diplomuotų specialistų niekam nereikėjo
Galimybė atsiimti tėvų ir senelių žemę, atsiradusi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ne vieną kaimo žmogų pastūmėjo imtis ūkininkavimo. Tuo keliu 1993 metais pasuko ir neseniai susituokę Kauno žemės ūkio akademijos absolventai – naujai „iškepti“ buhalterė Marija ir agronomas Virginijus.
Prisimindamas anuos laikus V. Brezgys pasakojo, kad didelio pasirinkimo žemdirbio specialybes įsigijusiems jaunuoliams nebuvo – kolūkiai iro, o specialistų reikėjo tik agrocheminių tyrimų laboratorijoje ir besikuriančiuose Žemės ūkio rūmuose. Dėl mažo atlyginimo siūlomos darbo vietos atrodė nepatrauklios, tad Virginijus, kaip ir nemaža dalis jo bendrakursių, svajojo apie savarankišką ūkininkavimą.
Ūkininkauti pradėjo senelių žemėje
Pradžioje buvo 9 hektarai žemės, senas T-40 traktorius, už tėvų pajus išpirkta ferma ir didelis noras dirbti. Dešimt metų sutuoktiniai ūkininkavo tradiciškai – melžė karves, augino gyvulius, dirbo laukus. 2003 metais, įregistravę ūkį, pradėjo domėtis mėsiniais galvijais.
„Tuo metu pieno niekam nebereikėjo. Supirkimo kainos krito. Žemės ūkio politika buvo nukreipta į mėsinę galvijininkystę. Pasinaudoję tuo, kad galėjome gauti nemažą paramą, 2004 metais vieni pirmųjų rajone nusipirkome ir iš Vokietijos parsivežėme 8 aubrakų veislės telyčias ir bulių. Įstojome į įsikūrusią Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją“, – pasakojo žemdirbys.
Mėsinių galvijų aubrakų veisėjai
Dabar ūkininkai augina 80–100 šios veislės galvijų. Reprodukcinis bulius ir stambios, raguotos, dvylos karvės atrodo bauginamai didelės. Anot šeimininkų, jų bijoti nereikia – agresyvesnė gali būti tik karvė, sauganti mažą veršiuką.
Sutuoktiniai su savo galvijais dalyvauja veislininkystės parodose. Dalis ūkyje užauginamų telyčių parduodama veislei, tačiau didesnė dalis perkama mėsai. Galvijai iš Truikių išvažiuoja į Lenkiją, Šveicariją, Italiją, Austriją.
Didžiausią nerimą Brezgiams kelia galvijus puolančios virusinės ligos. „Ypač nuostolingi ūkiui buvo 2020-ieji, kai siautė „kovidas“. Graudu net prisiminti – veršiukai krito vienas po kito, o padėti niekuo negalėjome. Situacija pagerėjo tik tada, kai ankstyvą pavasarį visa banda buvo išginta į lauką“, – dalijosi išgyvenimais Marija.
Augina grūdines kultūras
Šalies žemdirbiai dažnai renkasi mišrų ūkininkavimą. Mišrus ir Brezgių ūkis. Antroji pasirinkta kryptis – augalininkystė. V. Brezgys dirba maždaug 170 ha nuosavos ir nuomojamos žemės. Kasmet sėja apie 100 ha grūdinių kultūrų. Nors Žemaitijos žemės laikomos nenašiomis, derliumi šeimininkas nesiskundžia – vidutiniškai iš hektaro prikulia 5,5 tonos grūdų.
Mišrus ūkininkavimas leidžia užsitikrinti pajamų stabilumą: augalininkystei nepalankiais metais situaciją gelbsti gyvulininkystė, o tada, kai krenta galvijų supirkimo kainos, ūkį iš finansinės duobės ištraukia už parduotus grūdus gauti pinigai. Nors įprastai, pasak Virginijaus, abi pasirinktos žemdirbystės šakos jiems sugeneruoja daugmaž vienodas pajamas.
Ūkio teritorijoje stovi ne vienas modernus traktorius, tarp jų garbingai įsitaisęs T-40 markės traktoriukas – tas pats, su kuriuo pradėta šeimos ūkininkavimo istorija. Bet penktą dešimtį gyvuojantis „senolis“ – ne koks eksponatas, jis iki šiol veikia ir per bulviakasį išrieda į laukus.
Darbymečiu talkon kviečiama „chebra iš miesto“
Vyras ir žmona darbuojasi patys – samdomo žmogaus neturi. Ne todėl, kad jo nereikėtų, papildomos rankos praverstų, bet niekas nebenori dirbti žemės ūkyje.
Vis dėlto pačiu darbymečiu išsiversti be pagalbos neįmanoma, tad talkon kviečiama „chebra iš miesto“. Taip Marija vadina aukštuosius mokslus baigusius ir Vilniuje gyvenančius jųdviejų vaikus – Paulių, Vitaliją ir Roką. „Nuo mažens jie dirbo ūkyje kartu su mumis, bet kurti savo gyvenimus pasirinko sostinėje. Turėjome vilčių jauniausiąjį sūnų „pririšti“ prie kaimo, net perrašėme jam dalį žemės, bet ūkininkavimas Roko nevilioja“, – pasakojo Marija.
Moteris džiaugėsi ir sunkaus darbo nebijančiu dukters Vitalijos vyru: „Nepatikėsite, bet jis mudu net atostogauti išleidžia. Kol mes su Virginijumi ilsėjomės Egipte, žentas rūpinosi ūkiu, o Vitalija prižiūrėjo pas mus gyvenančią ir nuolatinės slaugos reikalingą mamą.“
Randa laiko ir kelionėms, ir poilsiui sanatorijoje
Taip natūraliai kalba ir pasisuko apie pomėgius. Buvo smagu išgirsti, kad truikiškiai ne tik sunkiai dirba, bet ir keliauja. Į pirmąją ekskursiją išsiruošė 2007 metais. Čekija labai patiko, bet kelionė autobusu nuvargino. Todėl į kitas Europos šalis važiavo jau su savo mašina. Į tolimesnes – Vietnamą, Šri Lanką – skrido lėktuvais. Ne su agentūros organizuotomis grupėmis, o patys planuodami maršrutus.
„Matyt, gerai mokate anglų ar kokią kitą užsienio kalbą, kad drįstate savarankiškai leistis į tokius tolimus kraštus?“ – pasiteiravome. „Mes visur kalbame tik žemaitiškai“, – nustebino Marijos atsakymas. Tik Virginijus suskubo paaiškinti, kad svarbiausius žodžius, tuos, kurių reikia minimaliai susikalbėti, moka.
Kasmet, darbymečio įkarščiui nurimus, sutuoktiniai stengiasi ištrūkti pasiklausyti gero koncerto ar pažiūrėti spektaklio – neseniai lankėsi Kauno muzikiniame teatre ir mėgavosi miuziklu „Mano puikioji ledi“. Dar viena jųdviejų tradicija – pastiprinti savo sveikatą poilsiu sanatorijoje.
Nors didžioji ūkio darbų našta gula ant šeimininko Virginijaus pečių, laisvalaikiu jis mėgsta rankomis pačiupinėti medį. Paskutinis vyro darbas – tvirtos sūpynės – pastatytas kieme, kad pas senelius atvažiavę anūkai Miglė, Ignas, Jokūbas ir Mykolas turėtų ant ko pasisupti. Marija turėdama laiko skaito knygas.
Ateityje ūkiai tik stambės
Paklaustas, su kokiomis problemomis susiduria žemės ūkio sektorius ir kokia jo ateitis, V. Brezgys vardijo: stabilumo trūkumas – žemdirbystei keliami reikalavimai kasmet vis auga, žmonių, norinčių dirbti ūkyje, nebuvimas ir vis labiau jaučiama klimato kaitos įtaka – karštesnės ir dažnesnės sausros, intensyvėjančios liūtys.
Ilgametę ūkininkavimo patirtį turinčio žemdirbio nuomone, ūkiai ateityje tik stambės, nes jauni žmonės nebenori gyventi kaime ir tęsti tėvų pradėtų darbų. Gyvulininkystės, pienininkystės sektoriai nyks, o vyraujančia žemės ūkio kryptimi pasidarys augalininkystė.
Paklausti, kam planuoja perduoti savo sukurtą ūkį, sutuoktiniai gal juokais, o gal ir su viltimi, ištarė anūko Igno vardą. Pridurdami, kad trimečiam mažyliui jau dabar patinka traktoriai ir gyvuliukai.
