Viktorija Burlak – smulkutė mergina su dideliu skausmu širdyje ir dar didesne viltimi, kad ukrainiečiai pergalingai sustabdys Rusijos agresiją. Ji tiki, kad greitai galės apkabinti savo artimuosius. O kol jie toli, kasryt, vos prabudusi, Viktorija peržiūri naujienas socialiniuose tinkluose ir susisiekia su savo šeima Ukrainoje, kad įsitikintų, jog jie saugūs ir gyvi.
Europos solidarumo korpuso savanorė V. Burlak nuo lapkričio savanoriauja Rietavo atvirame jaunimo centre. Į Lietuvą ji važiavo ne tik padėti centro darbuotojams, bet ir pasisemti gerosios patirties, kad darbo su jaunimu idėjų
parsivežtų į Ukrainą.
Kultūrologė, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto absolventė turėjo ir dar vieną tikslą – pristatyti savo šalį. „Norėjau visiems papasakoti, kad Ukraina – tai ne tik apie karą. Ukraina – tai nuostabi gamta, savita kultūra ir sava kalba. Norėjau, kad visi žinotų, jog Ukraina – ne Rusija, o šalis su savo istorija, kurioje gyvena nuostabūs, laisvę mylintys žmonės“, – kalbėjo ukrainietė.
Važiuodama į Lietuvą mergina nesitikėjo, kad Rusija paskelbs Ukrainai karą, kad priešas jų miestuose ir kaimuose žudys nekaltus žmones, net vaikus.
Visa informacija apie karo veiksmus, priešo vykdomas atakas Viktoriją pasiekia iš pirmų lūpų – šalies pietuose likusių artimųjų.
V. Burlak kilusi iš Chersono. Apskrities, kurioje yra strategiškai svarbus objektas – Nova Kahovkos hidroelektrinė. Ši elektrinė jungia Ukrainą su Rusijos aneksuotu Krymu ir aprūpina pusiasalio gyventojus geriamuoju vandeniu. Agresoriui buvo labai svarbu užimti šį objektą. Merginos žiniomis, rusai kontroliuoja Nova Kahovką – neišleidžia gyventojų išvykti iš miesto, šaudo žmones gatvėse, automobiliuose. Chersonas, kur likusi Viktorijos sesuo Anastasija, deja, jau taip pat priešų rankose.
Merginos mama Natalija su trylikamečiu broliu Maksimu gyvena kaime tarp Chersono ir Nova Kahovkos, kur truputį ramiau nei miestuose. „Mama pasakojo, kad į kaimą, ieškodami degalų, nes jie pasibaigė tankuose, atėjo jauni rusų kareiviai. Jaunuoliai buvo paimti nelaisvėn, nors, kaip patys teigė, net nežinojo, kad dalyvauja kare. Buvo įsitikinę, kad vyksta tik karinės pratybos. Man gaila, kad į karą dėl V. Putino vykdomos beprotystės siunčiami jauni žmonės“, – kalbėjo Viktorija.
23 metų merginą piktina, kad Rusijos prezidentas skelbia siekiantis demilitarizuoti Ukrainą.
„Gatvėse žūva nekalti civiliai žmonės, atakuojami gyvenamieji daugiabučiai. Ar tai demilitarizacija, ar paprasčiausias nusikaltimas – žmonių žudymas? – retoriškai klausė Viktorija. – Didžiausias melas ir tai, kad ukrainiečiai žudo vieni kitus. Tiek rusakalbiai, tiek ukrainietiškai kalbantys mūsų gyventojai suvienijo jėgas prieš rusų vykdomą agresiją. Mano mama – ukrainietė, o tėtis – rusas. Jis mirė, kai man buvo aštuoneri metai, tad, pagerbdama jį, pasirinkau kalbėti tiek ukrainietiškai, tiek rusiškai. Bet niekada dėl to nenukentėjau. Nepajutau nacistinio požiūrio, nesijaučiau skriaudžiama. Turėjau tokias pat teises kaip ir visi. Tad apie kokį denacifikavimą kalbama? Tai tik dar vienas agresoriaus bandymas pateisinti savo ambicijas, trukdant Ukrainai eiti pasirinktu keliu.“
Mergina su didžiuliu užsidegimu pasakojo apie savo šalies istoriją, jos žmonių patirtas kančias dėl Rusijos veiksmų, prisiminė ukrainiečių išgyventus badmečius. Didžiavosi savo tautiečiais, pasirinkusiais eiti Vakarų kryptimi, pasiryžusiais nutraukti visus saitus su Rusija. Prisiminė 100 jaunų gyvybių pareikalavusius Ukrainos revoliucija vadinamus Maidano įvykius.
Viktorija tiki savo tauta, žino, kad ukrainiečiai niekada neatleis priešų kareiviams už žuvusius vaikus, už karius, kritusius ginant savo šalį. Ji viliasi, kad karas neužsitęs ir baigsis jos tėvynainių pergale.
V. Burlak džiaugiasi, kad Ukraina sulaukia didžiulio kitų valstybių palaikymo, ir yra dėkinga visiems už paramą jos tėvynei. Ji kaip tikra savo šalies ambasadorė yra pasiryžusi skleisti tikrą informaciją apie tai, kas vyksta priešų užpultoje Ukrainoje, apie tai, kaip drąsi ukrainiečių tauta gina savo laisvę ir norą gyventi demokratiškoje šalyje.
