Daugiau nei mėnesį gyvename su žiniomis apie Ukrainoje vykstantį karą, apie ten žūstančius žmones, bombarduojamus miestus, apie milijonus savo šalį turinčių palikti ukrainiečių. Palikti savo namus ir išvykti svetur nežinant, kas tavęs laukia – jausmas, graužiantis ne vieną karo pabėgėlį. Nerimas kirbėjo ir ukrainietės Nadieždos širdyje. Ji į Lietuvą, Vilnių, atvyko kovo 18 dieną. Sostinėje ilgai neužsibuvo – vos porą dienų. Šiandien ji kartu su dviem savo vaikais gyvena Plungėje. Jauna moteris prisipažįsta, kad jau palikdama gimtą šalį dėliojo mintis, kaip reiks susirasti darbą. „Aš ne iš tų, kurie kažko laukia. Man nemalonu prašyti, noriu užsidirbti pati“, – sako Nadia.
Į Plungę Nadia su dviem vaikais – penkiolikamete dukra ir dvylikamečiu sūnumi – atvyko iš Charkovo. Kai prasidėjo karas, moteris ilgai nelaukė: dėl savo ir vaikų saugumo nusprendė evakuotis. „Kai išvykome, mūsų namas nebuvo sugriautas, tačiau stipriai paveiktas sprogimų bangų. Netoli mūsų buvo kadetų mokykla, kariniai sandėliai – visa tai susprogdinta, sugriauta. Parą praleidome slėptuvėje, suskubome išvažiuoti“, – pasakojo jauna moteris. Išvykusi iš tuo metu rusų užimto gimto miesto, ji dar porą savaičių glaudėsi Charkovo priemiestyje: vylėsi, kad neramumai netrukus baigsis. Deja…
Lietuva Nadios šeimai, pasirodo, nebuvo visai nežinoma šalis. Moteris čia neretai atvykdavo atostogauti, turi pažįstamų, todėl ir mintis evakuotis į mūsų valstybę jai atrodė priimtiniausia. „Gyvenimui Lietuvoje man buvo svarbūs trys dalykai: būstas, mokykla vaikams ir darbas“, – pažymėjo ji. Būtent mintis, kad, palikus namus, pirmiausia, ką jai reiks padaryti, – tai susirasti pragyvenimo šaltinį, niekada Nadios neapleido. Tuo tikslu ji evakuodamasi iš karo siaubiamos Ukrainos ir keletą darbo priemonių suskubo pasiimti: Nadia – grožio specialistė.
Sostinėje dėl mokyklos vaikams problemos nebuvo, o susirasti būstą ir darbą pasirodė gana sudėtinga. Mokėti keletą šimtų eurų už būsto nuomą negalėjo sau leisti. Šeima atvyko į Plungę. Apsistojo pas pažįstamą, kuri mielai Nadią ir jos vaikus priėmė pas save. „Taigi Plungėje būstas yra, mokykla vaikams taip pat, o ir darbas, duos Dievas, netrukus bus“, – džiaugiasi Nadia.
Moteris sakė, jog jai nemalonu jaustis išlaikytinės, prašytojos kailyje. „Nenoriu malonių, nenoriu prašyti pinigų, man gėda. Geriau duokit man darbo. Esu dėkinga, kad žmonės mane priglaudė, kad priėmė į savo šalį. Ačiū Dievui, rankas, kojas turiu, esu gyva ir sveika – užsidirbsiu“, – kalbėjo ukrainietė ir pridūrė, jog du jos vaikai taip pat yra stimulas, kuris verčia ją imtis atsakomybės pačiai užsidirbti pragyvenimui.
Per bendrus pažįstamus Nadiai pavyko susipažinti su Plungėje veikiančio grožio salono savininke Giedre Petruškevičiene. Giedrė teigė net nedvejojusi ir sutikusi priimti ukrainietę į savo kolektyvą. Tuo labiau kad jos planuose netrukus buvo ieškoti naujos kolegės. Taigi Nadia atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Nadia jau susipažino su būsimomis kolegėmis – džiaugiasi šiltu priėmimu, gera atmosfera ir puikia būsimo darbo aplinka. Kol kas vyksta baigiamieji reikalingų dokumentų tvarkymo reikalai, tad netrukus ji su didžiule energija įsisuks į darbus. Kaip tvirtino mūsų pašnekovė, jai buvo svarbu susirasti darbo vietą, kuri atitiktų jos lūkesčius ir požiūrį į tvarkingą darbą ir atsakingai bei profesionaliai teikiamas paslaugas. Nadia – profesionali manikiūrininkė. Tiesa, turi ji ir dar vieną profesiją – vaistininko, tačiau pagal turimą išsilavinimą dirbti neteko. Natūralu, kad ir Lietuvoje tokio darbo dirbti negalėtų, trukdytų ir kalbos barjeras.
Nadia – ne paprasta manikiūrininkė. Charkove ji turėjo įsteigusi mokyklą. Prisipažino, jog mokyti kitus manikiūro paslapčių jai netgi labiau patiko nei dailinti klienčių nagučius. Gal žinomos nagų meistrės ateitis jos laukia ir Plungėje, Lietuvoje? Moteris sakė, jog pirmiausia, ko ji tikisi, tai, kad baigsis Ukrainoje karas, o tada svarstys, ką daryti toliau: galbūt grįš į gimtą šalį, o gal liks ir Lietuvoje. Ateitis parodys.
Plungė Nadiai ramus ir jaukus miestas, o ir jos vaikai, lankantys Senamiesčio mokyklą, užmezgė ryšį ir su bendraamžiais iš Ukrainos, ir su plungiškiais. Tai labai džiugina. „Svarbu, kad nėra karo“, – tvirtino ji, nes šokas, kurį teko patirti, ir dabar dar lydi jos šeimą – reikia laiko atsigauti.
Plungės rajono savivaldybės duomenimis, ir kiti į mūsų rajoną atvykę karo pabėgėliai ieško galimybių įsilieti į darbo rinką. Pasak Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Manto Česnausko, per specialiai ukrainiečiams organizuotą susitikimą su įvairių įstaigų, įmonių atstovais buvo užpildyta per 20 specialių darbo paieškos formų, keletas ukrainiečių jau įsidarbino. „Žmonės darbo ieško ir savarankiškai, labai tai skatiname“, – komentavo pavaduotojas.
Balandžio 6 dienos duomenimis, Plungės rajono savivaldybėje iš viso apgyvendinta 214 karo pabėgėlių iš Ukrainos.
