Praėjo jau ketvirtis XXI amžiaus. Laikas lekia nenumaldomai. O ir žmonės gyvenime skuba, bėga, ir atrodo, kad laiko niekam nebeužtenka. Tačiau kartais verta nors trumpai stabtelėti, įsižiūrėti į aplink esančius veidus, įsiklausyti į supančius garsus. Jau aštuonerius metus sustoti ir neskubėti plungiškius ir miesto svečius kviečia Plungės viešoji biblioteka, organizuodama festivalį „Upė“. Kaip sakė rengėjai, „Upė“ – tai XXI a. neskubėjimo festivalis, kviečiantis patirti kultūrą lėtai. Čia svarbiausia – buvimas, įsiklausymas ir gyvas ryšys su savimi, kitais bei aplinka.
Šiųmetis festivalis išsiskyrė renginių gausa. Tai – vaizdo ir garso instaliacijos, gyvos muzikos performansai, tylos ir kūno praktikos, susitikimai su menininkais. „Upė“ tyrinėja tylą ir garsą, miesto ir gamtos sąveiką, kviečia atrasti grožį pauzėje ir prasmę lėtume. Tai šventė tiems, kurie pavargo skubėti. Čia pauzė tampa vertybe, o kultūra – patyrimu“, – pažymėjo festivalio organizatoriai.
2025-ųjų neskubėjimo festivalis tęsėsi net dvi dienas. Penktadienį, kai jau įžengėme į savaitgalį, skambant ypatingo orkestro muzikai, eisena, nešina plakatais, nuo fontano Laisvės alėjoje patraukė prie Plungės viešosios bibliotekos, kur paskelbta neskubėjimo festivalio „Upė 25“ pradžia.
Susirinkusiuosius į festivalio atidarymą pasveikino Plungės rajono savivaldybės vicemeras Žydrūnas Purauskis, Plungės viešosios bibliotekos direktorė Gintarė Gurevičiūtė ir pirmosios parodos „Pilvas yra Gražus“, kuria ir buvo pradėta eisena, autorius Darius Jurevičius.
Menininko paroda kvietė naujai pažvelgti į kūną, grožio idealus ir savęs priėmimą. Tai drąsus ir atviras požiūris į kūno formas, jų natūralumą ir estetinę vertę.
Plungiškiai ir miesto svečiai turėjo galimybę išvysti ir septynias vaizdo instaliacijas, sukurtas videomenininkų kolektyvo „Video Art Guerrilla“ iš Taivano. Instaliacijose menininkai tyrinėja lėtumą, pauzę ir besikeičiančias suvokimo, laiko bei kūno ribas. Keliuose darbuose atsikartoja vandens – upių, ežerų, skalbinių vandens, geriamojo vandens, drėgmės – motyvai. Atrodo, taip simboliška, kad festivalyje „Upė“, šalia Babrungo upės, menininkų darbuose vanduo tampa erdve, kurioje iškyla atmintis ir pojūčiai.
Pristatyta ir dar viena unikali paroda – „Oro skalpeliai“. Tai – Elenos Laurinavičiūtės interaktyvi garso instaliacija. Autorė tyrinėja garso ir erdvės santykį aktualizuodama molinių švilpukų garso paveldą.
Antrąją festivalio dieną prie Babrungo upės vingio plungiškius pasitiko būgnų performansas „Pause“. Tai būgnininko ir garso patirčių kūrėjo Gintauto Gascevičiaus (Ginc) ir Daliaus Naujokaičio pasirodymas skirtinguose Babrungo upės krantuose, sujungęs juos į garsų visumą. Menininkų kūrinys daug kam parodė, kad pauzė gali tapti centrine ašimi, o tyla – padėti išgirsti viską, kas svarbiausia.
Dar iki būgnų performanso ir po jo plungiškiai galėjo apžiūrėti Viktorijos Juzefos Venckutės meninę instaliaciją „Miesto replika“. Tai – meninis metodas pažinti erdvę nepaisant skaičių, matmenų, santykio tarp šaligatvio ir gatvės, gamtos ir asfalto, pastato ir žmogaus. Tai – bandymas suprasti erdvę ne tik per vizualinę patirtį, bet ir per būseną, esant joje. „Mano kūryba susijusi su tuo, kaip mano darbai galėtų gyventi patys arba kaip neįsiterpti į erdvę, kad ji sugriūtų. Manau, kad šiai parodai reikia leisti tiesiog būti tol, kol ji numirs arba prigis“, – kalbėjo pati menininkė.
Žiūrovų laukė ir savotiškas Kristinos Švenčionytės ir Artūro Ustinovo poezijos ir muzikos šou pagal Charleso Bukowskio eilėraščių rinktinę „Meilė – tai pragaro šuva“. Nagrinėję šio autoriaus kūrybą žino, kad rašydamas apie meilę kūrėjas yra šiurkštus ir netašytas, apsinuoginantis iki sielos gelmių.
Ar teko kada nors girdėti žemaitišką repą? Tokią unikalią galimybę apsilankiusiems neskubėjimo festivalyje „Upė“ suteikė grupė „Meškaragis“. „Meškaragis“ – tai žemaičio ir dzūko „vaikas“. Tekstus ir muziką kuria plungiškis Paulius Gadeikis, muziką, kompozicijas, grafiką – Algimantas Rokas Černiauskas. „Meškaragis“ – api kon mes kalbam“ – pirmas žemaitiško repo albumas. Kaip ir minėta, tekstai gimę Žemaitijoje, kūną įgavę Dzūkijoje. Grupė auga ir randa bendraminčių. Šiemet žemaitiško repo iniciatyva sulaukė svarbaus pastiprinimo – ansamblį papildė dzūkų tarme kuriantis menininkas Rokas Kašėta.
Jei po žemaitiško repo kažkam dar trūko „cinkelio“, jį sukūrė Marius Mockevičius, R. Kašėta, Dalius Naujokaitis. Kaip sakė patys muzikantai, „cinkelis“ muzikoje – kai muzika skamba ir norisi dar, svarbu, kad būtų nei per daug, nei per mažai.
Gal prieš trejus metus iš savotiškos avantiūros gimė Plungės viešosios bibliotekos orkestras. Tai unikalus reiškinys. Orkestras suburtas iš įvairaus amžiaus vietos ir ne tik gyventojų, kurių dauguma neturi profesionalaus muzikinio išsilavinimo. Jį ruošia profesionalus būgnininkas, perkusininkas ir kompozitorius D. Naujokaitis. Kuo išskirtinis šis orkestras? Jis remiasi gyvosios kompozicijos muzikos ženklais. Tai reiškia, jog muzika gimsta tiesiogiai pasirodymo metu, naudojant specifinius ženklus, kuriais vadovaujasi visi orkestro dalyviai. Tad ilgų repeticijų valandų nereikia.
„Kas tas orkestras? Tai nėra kažkoks sugebėjimų demonstravimas. Tai yra buvimas kartu, palaikymas vienas kito. Kaip mano draugas muzikantas Kenny sako: „Muzika nieko bendro neturi su muzika.“ Turėdamas mintyje, kad tai yra tarpusavio bendravimas, ryšys, draugystė, empatija ir t. t. Žinoma, yra garsas – kuo tu laisviau darai, tuo geresnis garsas išeina. Pasidaro kažkokia magija ir dėl to tu pradedi suprasti, kad gyventi yra visai gerai. Tu išeini iš kažkokio materializmo, galvojimo, persigalvojimo. Patenki į visai kitą plotmę, kiti greičiai, viskas ir ten yra, pavyzdžiui, dėl ko gali gyventi čia“, – paaiškino orkestro vadovas D. Naujokaitis.
Orkestro pasirodymu 2025-ųjų neskubėjimo festivalis „Upė“ užbaigtas. Prasideda nauja savaitė, ir vėl visi judėsime pirmyn, kas greičiau, kas lėčiau. Vieni įsiklausydami į triukšmą, kiti – į tylą.
Beje, minėtosios parodos Plungės viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio vidurio, tad dar yra laiko nors trumpam pajusti neskubėjimo ritmą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
