Į „Plungės“ laikraščio redakciją užsukusi plungiškė Janina pirmiausia pasiteiravo: „Gal žinote, kur turėčiau kreiptis, jeigu esu nepatenkinta individualia veikla užsiimančio meistro darbu, kas tokią veiklą kontroliuoja ir vertina?“ Sužinojusi, kad savo teises gali ginti teisme, moteris nusprendė, jog bylinėtis ji neturi sveikatos, tačiau norinti bent jau paviešinti susiklosčiusią padėtį.
Siūlė pigiai ir kokybiškai
Vasaros pabaigoje plungiškė sumanė sutvarkyti dvi prižiūrimas kapavietes – Šiauliuose ir Plungėje, Telšių gatvės kapinėse. Baimindamasi, kad tuoj prasidės ruduo ir lietingasis sezonas, ponia Janina suskubo ieškoti meistrų. Manydama, kad laiko ilgoms paieškoms nėra, galima sakyti, čiupo pirmą pasitaikiusį pasiūlymą, aptiktą skelbimų lentoje prie įėjimo į kapines.
Skelbime, kuris ir dabar tebekabo prie kapinių, nurodyta, kad meistras pigiai ir kokybiškai atlieka visus kapavietės tvarkymo darbus. „Pagalvojau: o ko daugiau reikia – jei ir pigiai, ir kokybiškai. Tai ir paskambinau, pradėjau tartis. Meistras Dmitrijus pasirodė labai supratingas, paslaugus, gražiai kalbėjo. Tiesa, tik vėliau sužinojau, kad jis – telšiškis“, – pasakojo moteris.
Susitikusi su meistru aprodė jam abi kapavietes – ir Plungėje, ir Šiauliuose. Pakalbėję apie tai, ką reikės padaryti, jiedu suderėjo ir dėl kainos. „Meistras sakė pritaikysiąs man gerą nuolaidą ir už abi kapavietes paimsiąs tik 7 500 litų: Šiauliuose – 5 000 litų, Plungėje – 2 500 litų“, – apie sandorį kalbėjo Janina.
Grįžtant iš Šiaulių, meistras jai pareiškęs, kad išsyk norįs gauti avansą – pusę sutartos sumos. Kai moteris pasakė, kad pinigų turės paimti iš bankomato Plungėje, Dmitrijus jai pasiūlęs užsukti į Telšius ir ten reikiamą sumą pasiimti. „Nuėjusi prie bankomato pradėjau galvoti, kad meistras įtartinai mane skubina ir kad pernelyg didelio avanso užsiprašė. Tada nutariau, kad tiek nemokėsiu ir kad pirmiausia tartis reikia dėl vienos kapavietės – Plungėje. O jau paskui, jei viskas gerai, – Šiauliuose“, – toliau pasakojo plungiškė.
Kai Janina grįžo į automobilį, meistras jau buvo sudaręs sutartį. Prieš pasirašydama moteris pasakė, kad iš pradžių nori tartis tik dėl kapavietės Plungėje. Tada vyras nubraukęs sutartyje įrašytą 7 500 litų sumą ir parašęs 2 600 litų (nors už kapavietę Plungėje buvo sutarta 2 500 Lt).
Kokybė netenkina
Moteris manė, kad prieš imdamasis darbo meistras jai paskambins ir informuos, kada tiksliai atvyks prie kapavietės. Tačiau jokio išankstinio skambučio nebuvę, Dmitrijus tik paskambinęs, kai jau vyko darbai. Janina kaip tik tą dieną važiavusi į Šiaulius, o grįždama užsukusi į Telšių gatvės kapines pažiūrėti. „Kadangi kapavietė – įkalnėje, man išsyk nepatiko, kad betonuoja lygiai, be nuolydžio. Pradėjau reikalauti, kad paviršius bent truputį žemėtų“, – kalbėjo plungiškė.
Kai darbas jau buvo atliktas, moteris meistrui (tiesa, kapavietę tvarkė ne pats Dmitrijus, o kitas darbininkas) turėjo ir daugiau pretenzijų. Ji sakė esanti įsitikinusi, kad meistras nepakeitė senų (1975 metais įrengtų) pamatų, kad kapavietė užpilta pernelyg storu betono sluoksniu, be to, ji nenorėjusi, kad kapavietė būtų juodai įrėminta, jai nepatiko ir tai, kaip aplink kapą paklotos trinkelės, kad nekokybiškai nutinkuota, negražūs kampai, nuterliotas paminklinis akmuo ir t. t.
„Daug kas padaryta ne taip, kaip aš norėjau. Be to, nei kokybiška, nei pigu. Niekaip nesuprantu, kodėl negalima daryti taip, kaip nori žmogus. Kai kalbėjau su tuo telšiškiu, jis man tvirtino, jog aš norėjau būtent taip, tik esą vėliau persigalvojau. Apmaudu, kad dėl konkrečių darbų tarėmės žodžiu ir sudarytoje sutartyje viso to nenumatėme. O kaip dabar įrodyti, ką užsakiau ir kas padaryta ne taip?“ – klausė Janina.
Meistro atsakymas
Pakalbintas telšiškis Dmitrijus, suprantama, gynė savo poziciją. Jis neneigė tvarkęs Janinos prižiūrimą kapavietę, bet tikino viską padaręs būtent taip, kaip ji norėjo. „Iš pat pradžių jos pageidavimai buvo ne tokie kaip visų. Aš siūliau daryti įprastai, standartiškai ir garantavau, kad taip bus gražu. Bet ji nenorėjo, reikalavo, kad darytume taip, kaip ji nori. Mes taip ir padarėme, bet vėliau jai tas mūsų padarymas nepatiko. Man ir pačiam nepatinka, tačiau klientė pati taip pageidavo“, – tvirtino meistras.
Paslaugų teikimo sutarties, kurią Janina ir Dmitrijus sudarė rugpjūčio 27 dieną, 3.1 punkte nurodyta, kad prieš pradedant darbus pasirašoma darbų sąmata. Ar tokia sąmata buvo sudaryta? Ar Dmitrijus gali parodyti sąrašą – ko konkrečiai pageidavo klientė? Telšiškis tikino, jog sąmata buvo sudaryta. Tiesa, ji – be jokių ilgių, pločių, kiekių ir kitų skaičių, be to, sudaryta rugsėjo 23-iąją, t. y. tada, kai darbai jau buvo atlikti.
Dmitrijus teigia, kad kapavietės pamatai buvo pakeisti, kad betono sluoksnis nesąs pernelyg storas, o tik kokių 15 centimetrų, be to, ir dėl juodų apvadų buvę sutarta, ir dėl to, kad 20 centimetrų aplink kapavietę, iš trijų pusių, bus paklotos trinkelės. „Taip, ji norėjo, kad akmens masės plytelės būtų vienos spalvos, bet aš pasiūliau padaryti juodą apvadą – kad įsirėmintų, ir ji sutiko“, – teigė telšiškis. O kaip, meistro nuomone, atrodo tas 20 centimetrų pločio „takelis“ aplink kapavietę, ant kurio nei užlipsi, nei pastovėsi? „Man taip irgi nepatinka, bet ji pati taip norėjo“, – kartojo meistras. O ponia Janina sako, kad 20 centimetrų pločio trinkelių juostos ji prašiusi tik tarp savos ir dešinėje esančios kapavietės, o iš kitų trijų pusių norėjusi platesnio takelio. Tad gal dabar galima pertvarkyti tai, kas užsakovei nepatinka? Anot meistro, pertvarkyti galima, bet… už papildomą mokestį.
Dar pasidomėjome, kodėl taip nelygiai nutinkuotas kapavietės pamatas, kodėl tokie nedailūs kampai? Negi ponia Janina ir šito norėjo? Pasak telšiškio, tinkavimas apskritai nebuvęs numatytas, žadėta tik betonuoti, bet, kai užsakovė, darbui įpusėjus, pareikalavo keisti nuolydį, gražiai išbetonuoti esą nebepasisekė, teko tinkuoti. Paklaustas, kaip pavyko per gerą pusdienį ir naujus pamatus išpilti, ir kapavietės viršų užbetonuoti (negi nereikia laukti, kol sustings pamatai?), Dmitrijus atsakė: „Visi meistrai daro skirtingai. Vieni atskirai pila pamatus, paskui – kapavietę, o mes – viską iškart. Ir jokių problemų iki šiol nėra kilę.“
Šiauliškių darbas – gerokai pigesnis
Ponia Janina sakė kreipusis į Valstybinę mokesčių inspekciją – gal ši kontroliuoja asmenis, kuriems išduoda leidimus dirbti, buvusi ir miesto seniūnijoje, ir pas Savivaldybės administracijos juristus. Dar vykusi į Telšiuose įsikūrusį Vartotojų teisių apsaugos tarnybos padalinį, kur buvęs pakviestas ir meistras Dmitrijus. Visur išgirdusi tą patį: jei turi pretenzijų, reikia kreiptis į teismą. Tiesa, Telšiuose jai dar patarę, jog geriau dėl visko susitarti geruoju.
Dėl įdomumo: iš ponios Janinos sužinojome, kad jos prižiūrimą trijų vietų kapavietę Šiauliuose tvarkė jau ne Dmitrijus, o šiauliškiai meistrai. Tuo, kas atlikta, moteris esanti visiškai patenkinta, juolab kad kainavo ne 5 000 litų (tiek buvo užsiprašęs telšiškis), o tik 3 400 litų. Priminsime, kad Plungėje už vienos vietos kapavietę Janina sumokėjo 2 600 litų.
Sakoma, kad meistrą darbas giria. Beje, moteris neatmetė galimybės kreiptis į policiją ir teismą.
