Kuliškės Barboros Mockienės energijos galėtų pavydėti dažnas dvidešimtmetis. Kone kasmet moteris pagerbiama ar net apdovanojama už gražiausiai miestelyje tvarkomą sodybą. Žinant, kad ponia Barbora jau atšventė savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, patiems norisi užsukti ir savo akimis įsitikinti.
Dirbinėlių – visas lobynas
Prieš kelias savaites rašant apie kasmetinę, tradicinę miestelio šventę, teko išgirsti: „Kol Barbora Mockienė gyvena Kuliuose, kitiems laimėti gražiausiai tvarkomos sodybos titulą sunkiau“. Pati moteris šitaip nemano. Kai prašėmės pas ją į svečius, senolė bandė visaip išsisukti. Pirmiausiai, nesijautė verta gautojo apdovanojimo, anot jos, yra ir gražesnių sodybų, na, ir galiausiai moteris sakėsi jaučiasi nepatogiai, nes žurnalistai atvažiuoja, o žolė nepjauta. Pažadėję, jog į nepjautą žolę nekreipsime dėmesio, leidžiamės į kelią. Puikiai suprantame, kad ponios Barboros ilgai ieškoti nereikės, o jei netyčia ir paklystume, kiekvienas sutiktasis puikiai žinos ir parodys kelią. Truputį pyktelėjame ant motulės gamtos, kad šią dieną laisto žemę, juk saulei šildant maloniau po gražią sodybą vaikštinėti ir kiekvieną margą žiedą apžiūrinėti.
Na štai, mes jau ir Barboros kieme. Nevalingai nusišypsome, pamatę „nepjautą“ žolę, vaizdas aiškus: moteris –
krapštukė. Kad nepermirktume ir dar vasaros metu nepersišaldytume, susėdame pasišnekučiuoti kambaryje. Pirmiausiai akys užkliūva už medžio gaminių ir kitų grožybių, pagamintų ponios Barboros. Jau seniau žinojome ir buvome girdėję, kad moters namuose tokių dirbinėlių – visas lobynas. Pamažu apžiūrime tai, kas sukurta darbščios moters rankomis. Besišnekučiuojant senolė prasitaria, jog galvoja sodybą parduoti ir kraustytis į miestą, arčiau vaikų. Va čia tai naujiena.
Net nustembame išgirdę, o tiksliau suskaičiavę, kad už gražiausiai tvarkomą sodybą B. Mockienė apdovanota net trylika kartų. Ne tik Kuliuose ar apskrityje moters sodyba įvertinta puikiai, bet buvo pripažinta viena iš gražiausių ir Lietuvoje.
Tvarkyti sodybą padeda vaikai
Kol už lango lijo, gurkšnodami šiltą arbatą ir besišnekučiuodami leidomės Barboros prisiminimų labirintais. Kai prasidėjo visuotinė melioracija, B. Mockienė kartu su savo jau pasiligojusiu vyru iš gimtojo moters kaimo buvo perkraustyti į Kulius. Taip ir liko iki šių dienų. „Kai parsikraustėme čia gyventi, nuo namo iki kelio galėjai valtimi plaukti“, – prisiminė pašnekovė. Kad sulygintų daubas, žmonėms teko nemažai žemių užvežti. Taip ir kūrėsi po truputį. Kaip pasakojo šeimininkė, jų sodyba niekada nebuvo apleista. Laiko užteko viskam, ir vyrą slaugyti, ir vaikus sužiūrėti, ir sodybą aptvarkyti, ir, žinoma, į darbą eiti.
Anksti likusi našle, ponia Barbora ir toliau dirbo, po truputį puoselėjo aplinką, sodino gėles. „Ir dabar mano sodyboje viskas nuo senų senovės“, – šypsojosi senolė. Šeimininkė prisipažino, kad jos silpnybė – begonijos. Paklausta, kaip viską suspėdavo, Barbora atviravo, jog anuometinis kolūkio pirmininkas buvo geras žmogus – puikiai suprato nelengvą moters padėtį, tad visada atostogų išleisdavo pavasarį, kai prasidėdavo visi darbai. Be to, pagelbėdavo vaikai. Kaip pasakojo šeimininkė, ir dabar, jei ne vaikų pagalba, nebūtų už ką ir apdovanoti. „Amžius ir jėgos jau nebe tos, žolės nupjauti nebepajėgiu“, – guodėsi moteris. Tačiau gėlynus nusiravi pati. Kiek gi tų gėlynų? Kaip sakė gražiausios Kulių seniūnijos sodybos šeimininkė, turi du didelius ir penkis mažus. Kol visus apravi, užtrunka tris keturias valandas. „O jei jau tenka gerai pakauptuoti ir su grėbliu palyginti, reikia ir trijų dienų“, – šypsodamasi pasakojo Barbora.
Išeitis – žieminės gėlės
Niekaip nedavė ramybės klausimas, argi neskaudės širdies viską parduoti ir išeiti, ar negraužia kirminas, jog naujieji šeimininkai apleis jos išpuoselėtą, kiekviename kampelyje iščiupinėtą sodybą. „Jauni žmonės dabar protingi ir gabūs, nemanau, kad apleis. Galvoju, kad dar labiau, šiuolaikiškiau išgražins“, – tikino mus ponia Barbora. Kad jau prakalbome apie šiuolaikiškumą, domėjomės, iš kur moteris semiasi idėjų sodybai dabinti. „Pasižiūriu į žurnalus ir pasidžiaugiu, bet savo sodybai nelabai pritaikysiu. Mano jau seniai viskas pradėta daryti, o taisyti iš naujo nebeturiu laiko ir jėgų“, –
kalbėjo kuliškė. Puikiai suprantame, kad metai daro savo, ir galimybių nuvažiuoti į miestą nusipirkti gėlių sėklų ar sodinukų vis mažiau. Tačiau ir čia ponia Barbora rado išeitį, daugiausiai sodina žiemines gėles, o kitokių paprašo, kad dukra nupirktų.
Juokavome, kad jau tiek kartų apdovanota, galės ir ekskursijas į savo sodybą priimti. Šeimininkė prisiminė, kad ir toks malonumas yra tekęs, jos kieman buvo sugužėję ekskursantai iš Pasvalio. Tačiau, pasak ponios Barboros, tokio „malonumo“ daugiau nenorėtų.
Medžio darbai ne tik kieme
Pamažu kalba pasisuka ir apie visas kitas grožybes, kurios nuo prašalaičių akių „slepiasi“ kambaryje. Kaip pasakojo senolė, visada užsiimdavo rankdarbiais: siuvinėjo paveikslus, vėrė juos iš karoliukų, pridirbo gaminių iš siūlų. O vėliau sūnus pradėjo meistrauti medinius stebuklus. Iš pradžių Barbora tik pagelbėdavo savo atžalai, o kai šis iškeliavo anapilin, moteris pratęsė sūnaus darbą. Tad nenuostabu, kad per keletą metų ponios Barboros namuose atsirado tikras gamtos muziejus. Iš medžių šaknų, kamienų, šakelių į lentynas sutūpė įvairiausi paukšteliai, žvėreliai ir dar kitokie monai. Kaip sakė moteris, daug jos ir sūnaus sukurtų grožybių padovanota ir turi savo šeimininkus.
Ką gi, nors už lango dar ir krapnoja, pamažu žingsniuojame po sodybos teritoriją. Labai jau knieti pamatyti tuos gėlynus. Paklausta, kurie čia didieji, o kurie mažieji, ponia Barbora mosteli į vienus ir kitus. Akys, ko gero, padidėjo porą kartų, pamačius B. Mockienės mažuosius gėlynus. Pastebėjome, kad sodyboje nė vieno plastmasinio nykštuko, varlytės ar kito kokio pirktinio dirbinėlio. Kaip sakė senolė, niekada nepirko. Kažkada buvo susižavėjusi cementiniais gaminiais, bet nusprendė, kad prie medžio jie netinka, taip ir liko. „Anksčiau sodyboje buvo visokių figūrų iš medžio, šakų gėlių vazonams pastatyti ar pakabinti, tik šiemet jau nebeišnešiau“, – lyg teisindamasi pasakojo sodybos šeimininkė. Ir dar dėl vieno apgailestauja ponia Barbora. Anot jos, kieme stovėjo koplytėlė, o aplink ją rūtų krūmeliai vešliai žėlė. „Daug kas stebėjosi, kad pas mane dar rūtos augo, nes kitur jos buvo retenybė“, – pasakojo šeimininkė. Per ilgą laiką koplytėlę laikantis stulpas supuvo. „Reikėtų restauruoti ir vėl pastatyti“, –
svarstė ponia Barbora. Tik vis laiko ir jėgų neužtenka.
„Žinot, nepakeičiamų nėra. Aš čia tik daug darbo įdėjau, o to grožio nieko čia nėra“, – atsisveikindama tarė gražiausios sodybos Kulių seniūnijoje šeimininkė.
