Nuaidėjo dainų konkursas „Eurovizija“. Tiesą sakant, pati jį stebėjau, ko gero, tik iš įpročio. Kelerius metus aistringai sekiau kiekvienos šalies dainininkus, klausiausi jų atliekamų dainų, o šį kartą neturėjau nei favoritų, nei ypatingai demonstravau patriotiškus jausmus mūsų šalies atstovui. Na, o jei jau visai atvirai, tai net mūsų siūlytos dainos nuo pradžios iki galo negirdėjau. Bet širdies dėl to neskauda. Nežinau, ar čia mano patriotiškumas paankstintai užmigo žiemos miegu, ar tas staiga plūstelėjęs karštis spustelėjo abejingumo mygtuką. Bet ką jau čia besvarstysi, patekom į finalą – puiku, nelaimėjom pirmos vietos – na, ir ačiū Dievui. Sakoma, kad blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Tačiau, žinant Lietuvėlės finansinę padėtį, kartais pagalvoji, kad geriau likti tuo eiliniu nei būti generolu kiauromis kišenėmis.
O tokių generolų Lietuvoje nors vežimu vežk. Tereikia tik pasiklausyti tų, kurie gyvena tikrai ne iš minimumo: „Pinigų nėra, algos mokėti negalime, padidinti atlyginimo taip pat negalime, nes nėra iš ko“. O čia, žiūrėk, pats generolas mėnesiukui kitam išlekia ilsėtis į tolimuosius kraštus, o paskui nustebęs klausia, kodėl darbuotojas nevažiuoja slidinėti į Alpes. Tiesiog juokas pro ašaras, apie kokias Alpes galvoti, jei, visą mėnesį dirbęs ir gavęs užmokestį, supranti, kad už jį (geriausiu atveju) įsigysi tik jau kažkieno panešiotus drabužius ar avalynę. Sakysite, jog pavydžiu. Neslėpsiu – finansinės gerovės –
taip, bet, iš kitos pusės, nepavydžiu elementaraus nužmogėjimo. Suprantu, kad pinigai lemia daug ką, bet kartu ir nieko, už juos galima nupirkti beveik viską, tik vargu, ar nusipirksi pagarbą, meilę, užuojautą…
Štai anądien per televiziją pasakojo, kaip vieno rajono politikas praktiškai „įvergino“ savo tautiečius. Užmokėdavo kebabais. Net nebandau įsivaizduoti, kaip po tokio poelgio reikia nuraminti savo sąžinę? Sakysite, jie tokios neturi. Na, gal ir neturi, bet negi net gulint ligos patale ar jaučiant giltinės kvėpavimą į nugarą ji neprabunda? Tikrai nežinau, negaliu pasakyti. Gal, jei kada tapsiu milijoniere, o pinigų gausa aptemdys protą, atims atmintį ir suvokimą, kad aplink žmonės, o ne darbui skirtos mašinos, tada ir pasakysiu.
Kartais svarstau, ar galėčiau būti verslininke, važiuoti ilsėtis į egzotines šalis, žinodama, kad mano samdomi darbuotojai neišgali sau leisti elementaraus poilsio Lietuvos pajūryje? Ko gero, ne. Negalėčiau, siekdama finansinės naudos sau, lipti per galvas kitiems. Turbūt dėl to ir švilpia vėjai kišenėje.
Kažin, kas pirmas ištiestų pagalbos ranką, jei vieną dieną Lietuvoje prasiaustų viską griaunantis tornadas? Ar turtingieji tarp savų rastų tikrų draugų, jei liktų be pinigų? Abejoju, nes, kaip ir sakiau, geriausių dalykų pasaulyje už pinigus nenupirksi.
