Medžio kvapas – pirmas dalykas, kurį pajauti įžengęs į Rietavo savivaldybėje, Labardžiuose, gyvenančio Virginijaus Jurkaus dirbtuves. Būtent šioje patalpoje staliaus rankos lentą paverčia suolu, ant kurio pailsės pavargęs žmogus, ar sūpynėmis, kuriomis skraidys vaikų juokas. Čia gimsta vazonai gražiausius žiedus kraunančioms gėlėms ir pakabos, ant kurių dulkėtą apsiaustą pakabins namo sugrįžęs keliautojas. Ar tokias istorijas kūrėjas išskaito medienos rievių raštuose? O gal kūrybinės idėjos aplanko sapnuose, gal jas bemiegėmis naktimis iš anapus pakužda giminės vyrai – staliaus darbus dirbę senelis ir dėdė, iš kurių Virginijus ir paveldėjo meilę šiam amatui.
Diplomuotas
traktorininkas
V. Jurkus – „grynakraujis“ labardiškis. Tėvų namuose jis buvo vyriausias iš keturių vaikų – trijų brolių ir sesers. Kaip ir visi kaimo vaikai, žemės darbus dirbo nuo mažens, o būdamas dešimtmetis berniukas, tėvui leidus, sėsdavo ir prie traktoriaus vairo. Rietavo vidurinėje mokykloje įgijęs pagrindinį išsilavinimą, mokėsi mechaniko specialybės Rietavo tarybiniame ūkyje-technikume. Mokslai sekėsi gerai, tad ir dėstytojai, ir draugai tikėjosi, kad gabus jaunuolis rinksis tolesnes studijas. Ir čia Virginijus nustebino visus – grįžęs iš po tarnybos armijoje įsidarbino kolūkyje traktorininku.
„Mokslai sekėsi, bet netraukė, o žemę dirbti labai patiko. Dirbau ją nuo jaunystės: iš pradžių kolūkyje, vėliau, jiems iširus, padėjau ūkininkauti tėvams, o sukūręs šeimą įregistravau nuosavą ūkį. Ir dabar kiekvieną pavasarį išvairuoju traktorių į savo laukus, o prireikus – ir į kaimynų“, – pasakojo labardiškis.
Su žmona Danute užaugino penkias mergaites
Jurkų šeima įsikūrusi mediniame name šalia Žemaičių plento. Gyvena jame jau 22-ejus metus. Tiek metų trunka ir bendras Virginijaus ir Danutės gyvenimas.
Vyras pasakojo, kad nudegusį namą nusipirko ir atstatė, kai nusprendė išeiti iš tėvų namų ir kurti šeimą su kaimynystėje gyvenančia našle. Būtent tada, sukdamas gūžtą šeimai, įsitikino turįs gebėjimų dirbti su medžiu – ir sienos, ir langai, ir durys Virginijaus rankomis padaryti. Tai, kad iš karto taps tėvu trims mylimos moters dukroms, 33 metų vyro negąsdino, tuo labiau kad netrukus šeimą papildė ir dvi jųdviejų santuokoje gimusios mergaitės.
Paklaustas, ar sunku buvo vienam vyrui gyventi tarp šešių moterų, prisipažįsta norėjęs sūnaus, svajojęs, kad ne tik žmona, bet ir jis turėtų pagalbininką prie ūkio darbų. Bet laikas bėgo, ir sūnaus vieton stojo „kandidatai į žentus“. Daug gražių žodžių pašnekovas išsakė apie dukteris. Vyresniosios Sandra, Živilė, Daiva su šeimomis gyvena ir dirba užsienio šalyse. Jaunesniosios Evelina ir Meda įsikūrusios Klaipėdoje. Viena jau dirba, kita studijuoja universitete. Ne mažiau pagyrų uošvis skyrė ir jų antrosioms pusėms – žentams Egidijui, Raimondui, Alonui, Donatui.
Statė rąstinius ir karkasinius namus
Po to, kai atstatydamas sudegusį namą įsitikino esąs nagingas dailidė, V. Jurkus įsigijo verslo liudijimą, subūrė komandą ir pradėjo statyti rąstinius bei karkasinius namus. Ne vieną gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ar pirtį surentė. Vertėsi šiuo amatu keliolika metų, kol visi gebantys darbininkai, ieškodami didesnio uždarbio, po užsienius išvažinėjo. Neberadęs pagalbininkų, pats stojo už padėjėją su gateriu medieną pjaunančiam kaimynui. Grįžęs iš darbo skubėdavo į dirbtuves, kad galėtų pasinerti į kūrybą, nes nuo tada, kai pajuto savyje glūdintį pašaukimą, nebegalėjo nustoti kalbinęs medžio.
Kai mintys susipina su medžio rievių raštais
Medienos aromatas, rankoje laikomos lentos šiluma ir noras kurti taip įtraukia. Dirbant meistro mintys susipina su medžio rievių raštais ir lentos virsta praktiškais, antram gyvenimui pasiruošusiais daiktais. Statydamas namus, gamindamas palipukus, stovus, suolus, gulimus krėslus, stalus, sūpynes, inkilus, lesyklas ar paprasčiausias pjaustymo lenteles vyras tarsi pratęsia giminės istoriją. Juk su kylančiomis medžio drožlių dulkėmis prisiminimuose iškyla namus statęs dėdė ir dailidė senelis.
V. Jurkaus tėvo tėvas gyveno Motiejų kaime. Dirbtuvėse anuomet elektros nebuvo, tad viską – stalus, langus, taburetes – meistras darė paprastais įrankiais – pjūklu, obliumi, kaltuvu. Anūkas kai kuriuos jų yra išsaugojęs kaip giminės palikimą, su kuriuo kartu paveldėjo ir nagingas rankas.
Galvotas stalius mėgsta patobulinti savo stakles
Pasak labardiškio, nelabai įmantrios ir jo turimos staklės. Šiuolaikinės, modernios jam per brangios, todėl tobulina tas, kurias turi. Jei jau sukirbėjo galvoje kokia novatoriška idėja, tai suka Virginijus galvą ir miške, ruošdamas kurui malkas, ir traktoriuje, žemę ardamas, ir net naktį iš miego prabudęs. Įkvėpti kūrybinių minčių gimsta ir būsimų dirbinių projektai. Pamatęs patikusį daiktą internete, vyras tuoj rezga mintį, kaip pačiam jį padaryti, ir dar įdomesnį, praktiškesnį. Kartais idėjos ateina aplink besižvalgant – matydamas, kaip prie žemės linksta žiedų dydžio neatlaikiusios bijūnų šakos, ėmė ir sumanė specialaus vazono idėją. Apgaubi juo tarsi tvorele krūmą, ir… Tegyvuoja žiedai! V. Jurkaus rankų darbo pjaustymo lentelės – ne įprastos keturkampės ar ovalios, o žuvų, grybo, svogūnų ir kitų formų.
Daugiau atgaiva sielai nei pragyvenimo šaltinis
Savo darbų kūrėjas nepardavinėja turguose, neprekiauja jais ir mugėse. Nežavi Virginijaus informacinės technologijos, tad ir internetinės parduotuvės įkūręs neturi. Vieną kitą darbą nuperka kaimynai, užsako pažįstami, bet iš to verslo neprasisuksi.
„Iš mėgstamo darbo užsidirbti galėjau, kol stačiau namus, ūkinius pastatus, pirtis. Visko dabar yra parduotuvėse. Žmonės ir langus, ir duris, ir kėdes, ir lauko baldus gamyklinius perka – taip pigiau. Dekoratyvioji kūryba – daugiau sielos atgaiva, galimybė prisiliesti prie medžio, realizuoti kūrybinį potraukį nei verslas“, – kalbėjo nagingas labardiškis.
Kūryba turi džiuginti ne tik kūrėjo širdį – tik matomas ir vertinamas kūrinys tampa reikšmingas ne tik autoriui, bet ir kitiems. Už uždarytų dirbtuvių durų neliko ir V. Jurkaus darbai. Vasario mėnesį jie buvo pristatyti per renginį, skirtą Rietavo krašto kūrėjų kūrybai.
