Po Pirmojo pasaulinio karo Lygiųjų kaime gyventojas Šimkus organizavo ir vadovavo Užgavėnių karnavalui. Karnavalai buvo gerai paruošti, gerai vaidino. Vežė gražią jauną Morę, vadinamą panele, kuri buvo aprengta tautiniais drabužiais, gražiai papuošta vėriniais – karoliais, įvairiaspalviais kaspinais – juostelėmis. Jos vestuvės turėjo vykti Užgavėnių dieną, o vakare – „parietkos“ pietūs – pyragai, tai yra vakaruška.
Smulkus pirklys persirengėlis su savo draugu daug parodė veiklumo, sąmojo. Kaukė – medinė. Prie barzdos pritvirtinta ežio odos – „eženos“ – skiautelė, kad apgintų nuo užpuolikų ir bučiuojant, prašant pinigų, įdurtų į ranką. Vadinamasis žydelis lygosi, pirko šeškinėles, veršinėles, o jų nesant – lygosi, pirko senmerges – „bergždinėles”, kurios norėjo išsipirkti, duodamos kelis centus. Pirklys žiūrėjo, pagriebęs spaudė, cypino, džiaugėsi: „Chi, ana yr tokia stora, drūta, riebi, tokia paritus, tokia pastačius”.
Ūkininkai laukė Užgavėnių persirengėlių apsilankymo: vieni davė pinigų, kiti pietų, pavakarės metu vaišino. Pirklys persirengėlis valgydamas sakė: „Ui, kad yra kertai, kad nebėra kentai!” Tuo posakiu norėta pasakyti, kad viendienis smulkus pirklys negali būti turtingas. Gintališkės klebonas Širvys, kai apsilankydavo pas jį, duodavo po 20 litų.
Pasibaigus karnavalo vaikštynėms, vakare buvo vakaruška persirengėliams, jaunimui, kuris šoko, dainavo, linksminosi, o karnavalininkai „ant linksmosios“ šiek tiek išgėrė degtinės, valgė atskirame nuo šokių kambaryje.
1957 m. liepos 29 d. papasakojo Barbora
Piktuižienė, gimusi, augusi Lygiųjų kaime, Platelių valsčiuje. Ištekėjo už ūkininko Piktuižio į Bertulių kaimą, Alsėdžių valsčiuje.
Užrašė Juozapas Mickevičius.
