Vagnorių ketvertukas – meno suviliota šeima

Eglė ir Vidas Vagnoriai bei jų dukros Inga ir Daumantė – ne vienam plungiškiui pažįstama šeima. Visi jie – menininkai, ir patys užsiimantys kūryba, ir kitus įvairių meno paslapčių mokantys. Prieš pusmetį, lapkričio mėnesį, Vagnorių šeimos paroda buvo surengta Plungės kultūros centre, šiuo metu jų kūriniai džiugina kretingiškių akis ir širdis. Paveikslai, ištapytas šilkas, drabužiai iš veltinio, piešiniais dekoruoti odos dirbiniai… Visa tai – išmoningos Vagnorių šeimos kūrybos vaisiai.

Eglė ir Vidas – Stalgėnų pagrindinės mokyklos mokytojai. Ji – direktoriaus pavaduotoja ir pradinukus ugdanti pedagogė, jis – kūno kultūros ir dailės mokytojas. Visą laisvą laiką sutuoktiniai skiria kūrybai. Eglė velia vilną, Vidas tapo – paveikslus, šilką. Vyresnioji Vagnorių dukra Inga, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dabar dirba chorvede Druskininkuose. Jaunėlė Daumantė – Klaipėdos universiteto antrakursė žurnalistikos studentė. Abi jos, kaip ir tėvai, laisvalaikį aukoja menui: Inga tapo šilkines skaras, o Daumantė piešiniais dekoruoja odos dirbinius. Taigi visas ketvertukas „nardo“ kūrybos vandenyse, o šio šeiminio „menavimo“ pradininkas – tėtis Vidas.
Kaip prisiminė V. Vagnorius, jo meniniai gabumai išryškėjo tarnaujant sovietų armijoje Baltarusijoje. Pirmąjį pusmetį jis buvo paprastas seržantų mokyklos kariūnas, o vadams pastebėjus jo kūrybingumą kariu būti kaip ir nebereikėjo. „Dirbau divizijos dailininku. Reikėjo rašyti, piešti, kurti įvairiausius plakatus. Tiesa, mano vadas buvo baigęs dailės akademiją ir labai griežtas. Jei tik kas nepatikdavo, liepdavo perdaryti. Turiu pripažinti, jog tarnaudamas gavau neįkainojamą kūrybai reikalingų žinių bagažą“, – pasakojo Vidas.
Po tarnybos jis grįžo į Šiaulių pedagoginį institutą, į kurį buvo įstojęs dar prieš išeidamas armijon, ir ruošėsi tapti kūno kultūros mokytoju. Antrajame kurse susipažino su bendramoksle – pradinių klasių mokytojo diplomo siekiančia vilniete Egle. Po trečiojo kurso jiedu susituokė, o institutą baigė augindami dukrytę Ingą.
Taip jau išėjo, kad iš Grumblių kaimo kilęs Vidas vilnietę Eglę parsivežė į Žemaitiją. Baigę institutą abu ieškojo darbo. Stalgėnų pagrindinė buvo ta mokykla, kuriai reikėjo ir pradinių klasių, ir kūno kultūros mokytojo. Tad čia Vagnoriai ir įleido šaknis, juolab kad mokykla dar gyvenamąjį būstą pasiūlė. „Turiu pripažinti, kad man, vilnietei, iš pradžių kaimas visai nepatiko. Vis lėkdavau į Vilnių ir vis tikėjausi, kad kada nors į jį sugrįšiu. Man trūko žmonių, veiklos, judėjimo. Bet laikui bėgant viskas pasikeitė – dabar Stalgėnų į Vilnių nebekeisčiau“, – mintimis dalijosi Eglė.
V. Vagnorius Stalgėnų pagrindinėje iš pradžių dirbo tik kūno kultūros mokytoju. Po poros metų į užtarnautą poilsį išėjo dailės mokytoja, tad Vidui buvo pasiūlyta mokyti ir šio dalyko. Menininko gyslelę turintis pedagogas neatsisakė pasiūlymo, o kartu dar nusprendė baigti Lietuvos dailės akademiją – kad būtų diplomuotas dailininkas.
Kiek daugiau nei prieš penkerius metus Vidas ėmė austi mintį, kad reikėtų įsteigti menų mokymo studiją. Ieškojo, ieškojo jai vietos, kol sužinojo, kad laisvų patalpų yra čia pat – Stalgėnuose. „Gavęs vietą, pats pasidariau stalus, lentynas, viską susitvarkiau ir ėmiau kviesti žmones. Tada madingas buvo dekupažas, tad jo pirmiausia ir mokiau“, – prisiminimais dalijosi pedagogas, savo studiją pavadinęs „Menai sau“. Mokytis meno važiavo žmonės iš Skuodo, Telšių, Laukuvos, buvo ir iš Plungės bei pačių Stalgėnų. Vidas juos mokė ne tik dekupažo, bet ir paveikslų, šilko tapymo.
Tėčiui pradėjus „menauti“, netrukus prie jo prisijungė dukros, o štai Eglė porą metų vyro užsiėmimui buvo visiškai abejinga. Menas jos visiškai nedomino, kol… vieną dieną, prieš trejus metus, Vidas į Stalgėnus pakvietė kaunietę veltinių meistrę Genutę. „Buvau subūręs grupę, kuri labai norėjo išmokti velti vilną. Tad ir pakviečiau Genutę. O su veltiniu ir savo žmoną į dailės studiją pagaliau prisiviliojau“, – linksmai pasakojo menininkas.
„Taip, velti vilną man labai patiko, – prisipažino Eglė. – Vėliau, vėliau šalikėlius, bet paskui atsibodo, norėjosi tobulėti. Tada susiradau kursus Vilniuje, kur žymi veltinių meistrė iš Estijos mokė, kaip velti drabužius. Grįžau lyg ant sparnų, ir prasidėjo – liemenės, palaidinės, suknelės, švarkeliai. Dabar turiu tiek žinių ir praktikos, kad ir kitus mielai šio amato mokau. O norinčiųjų mokytis yra daug. Ypač dažnai mane kviečiasi skuodiškės moterys.“ Mokymais užsiima ir Vidas. Tiesa, jis ugdo ne vilnos vėlėjus, o tapytojus ant šilko. Prieš kurį laiką V. Vagnorius buvo parengęs ir Ugdymo plėtotės centrui, kuriame tobulinasi visos Lietuvos pedagogai, pateikęs mokymo programą „Meditacinė tapyba ant šilko“. Tapęs pirmuoju sertifikuotu tapybos ant šilko meistru, Vidas, kaip lektorius, buvo kviečiamas į įvairiausius mokymus. Taip jis išpopuliarino ir studiją „Menai sau“.
Kaip jau minėjome, prieš pusmetį Vagnorių ketvertuko kūrybos paroda, skirta studijos „Menai sau“ 5-mečiui, buvo surengta Plungės kultūros centre. Susidomėjimo sulaukta didžiulio. Dabar stalgėniškiai nenuvylė Kretingos meno mylėtojų – atėjusieji į Kuriančių šeimų popietę nuoširdžiai gėrėjosi įspūdingais paveikslais, vasariškai margais šilkiniais šaliais, savitos spalvinės gamos veltiniais drabužiais, originaliai išpieštomis odinėmis rankinėmis, pirštinėmis ir kitais kūriniais. Taigi meno suviliota Vagnorių šeimyna pamažu išplaukia į vis platesnius vandenis, belieka palinkėti jiems parodų Vilniuje, o gal – ir užsienyje.